Tarptautinėje praktikoje nacionalinio turto apskaita ir vertinimas turi gilias tradicijas. Pirmą kartą nacionalinis turtas apskaičiuotas 1664 metais Anglijoje, vėliau - 1789 metais Prancūzijoje, 1805 metais - JAV, 1864 metais - Rusijoje. Nuo 1853 metų metodologinės nacionalinio turto matavimo problemos nagrinėjamos tarptautiniuose statistikos kongresuose. 1947 metais įkurta Tarptautinė nacionalinių pajamų ir turto tyrimo problemų asociacija.Lietuvoje nacionalinio turto skaičiavimų praktika (skaičiuoti pradėta 1988-1989 metais) pradžioje aiškiai buvo neatsikračiusi sovietinės statistikos metodologijos taikymo įpročių, nepakankamos buvo statistikų galimybės, o gal ir kompetencijos lygis. Priežastys ir objektyvios, ir subjektyvios. Tiesiog nebuvo panašius skaičiavimus skatinančių motyvų, o sovietmečiu vyravusi statistikos darbų tvarka buvo paremta daugiau negu centralizmo principu. Nacionalinio turto rodikliai buvo siejami su ūkio balanso rodikliais. Informacijos šaltiniai - buhalterinės ir statistinės ataskaitos, inventorizacijų ir perkainojimų, indeksavimo ir kiti duomenys.
Pirmą kartą duomenys apie nacionalinį turtą pateikti 1994-1995 metų Lietuvos statistikos metraštyje. 1996 metų sausio 1 d. Lietuvos nacionalinis turtas buvo įvertintas daugiau nei 166 mlrd. Lt. Nacionalinio turto struktūroje dominavo tokios turto komponentės: išžvalgytos naudingos iškasenos - per 47 mlrd. Lt (arba 28,4 procentų), įmonių ir bendrovių turtas - 39 mlrd. Lt (23,4), žemės fondas - 35 mlrd. Lt (20,9), namų ūkių turtas - per 27 mlrd. Lt (16,4) ir kitas turtas. Per metus (lyginant su 1995 metais) Lietuvos nacionalinio turto bendra apimtis padidėjo 37 mlrd. Lt (arba 28,7 procentų). Tokia turto vertės dinamika kelia abejonių, kurios grindžiamos ne tik kainų pokyčiais, bet ir taikytos skaičiavimo metodikos trūkumais.
Tam tikri pozityvūs Lietuvos statistikų žingsniai žengti diegiant mūsų šalyje nacionalinių sąskaitų sistemą (NSS). Nacionalinių sąskaitų sistema - tai suvestinė makroekonominės statistikos sistema, balansuojanti visus šalies ekonomikoje vykstančius procesus ir visų institucinių sektorių ekonominių rodiklių ryšius bei judėjimą. NSS - tai visame pasaulyje diegiama ekonomikos apskaitos sistema, turinti bendrą metodologiją ir leidžianti palyginti bet kurios pasaulio šalies duomenis.
Lietuvai - naujai Europos Sąjungos narei - keliami dideli metodologiniai ir metodiniai reikalavimai bei naujos užduotys pereinant prie tarptautinių ekonomikos apskaitos standartų, ypač prie patobulintos Europos sąskaitų sistemos (ESA 1995). Bendras duomenų palyginamumo reikalavimas yra taikyti vienodas klasifikacijas ir apibrėžimus.
1997 ir 1998 metais Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmą kartą parengė ir paskelbė biuletenius „Lietuvos nacionalinis turtas“, kuriuose pateikta nauja turto klasifikacija pagal NSS. Joje skiriamos dvi pagrindinės turto sudedamosios - nefinansinis turtas (jis savo ruožtu skirstomas į sukurtą ir nesukurtą ir t. t.) ir finansinis. Smulkesnis turto detalizavimas pateikiamas 1 lentelėje ir turto klasifikavimo schemose (5 ir 6 pav.).
1 lentelė. Lietuvos nacionalinis turtas (mln. Lt)
| 1996.01.01 | 1997.01.01 | 1998.01.01 | |
| Iš viso | 192556.9 | 228848.1 | 233479.5 |
| Nefinansinis turtas | 193222.9 | 233331.4 | 240749.2 |
| Materialus turtas | 181299.8 | 219407.1 | 231091.2 |
| Nematerialus turtas | 315.0 | 356.1 | 509.0 |
| Atsargos | 11608.1 | 13568.2 | 9126.5 |
| Vertybės | . . . | . . . | 22.5 |
| Finansinis turtas | -666.0 | -4483.3 | -7269.7 |
| Aktyvai | 48494.4 | 55558.1 | 57812.1 |
| Įsipareigojimai | 49160.4 | 60041.4 | 65081.8 |
Nors Lietuvos nacionalinio turto biuleteniuose turto vertė detalizuojama įvairiais pjūviais pagal institucinius vienetus (disponuojančius nuosavu turtu), kurie pagal jų pagrindines funkcijas ir tikslus apjungiami į institucinius sektorius ir subsektorius - nacionalinio turto sudėtinių dalių vertinimo kriterijai ir vertės skaičiavimai, deja, pagrįsti iš esmės tais pačiais balansinės vertės nustatymo metodais, kurie visiškai nesiejami su rinkos principais pagrįstu turto vertinimu. Pažymėtina, kad tokio vertinimo svarba jau buvo akcentuojama 1996 metais Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Šalies turtas ekonominėje politikoje“. Nacionalinių sąskaitų sistemoje turtas apskaitomas, minėta, remiantis tarptautine turto rūšių klasifikacija, ir turi būti įvertintas tuo metu galiojančiomis rinkos kainomis.
1999 metais Lietuvos nacionalinio turto skaičiavimų atsisakyta (analogiškas biuletenis „Lietuvos nacionalinis turtas“ neparengtas, suvestinių duomenų neliko ir statistikos metraštyje), nes pripažinta, kad tai nėra nacionalinis turtas. Nacionalinė Lietuvos statistika iš esmės apima tik dalį šalies turto (tikėtina, kad didesniąją). Deja, net ir nauja turto klasifikacija visiškai neaprėpia smulkaus verslo, įrengimų, transporto priemonių, ūkininkų ir kito turto. Turto apskaita problematiška ir dėl to, kad apskaita bei atskaitomybė įvairaus tipo įmonėse yra skirtinga, ne visos įmonės privalo pateikti ataskaitas apie turimą turtą.
Turto apskaita ir turto vertinimas tiesiogiai susijęs su turto privatizavimu (privatizuojamas turtas turi būti vienai ar kitaip įvertintas). Pirminė privatizavimo stadija - pirmasis turto vertintojų išbandymas. Jų užduotis buvo nustatyti rinkos principais valstybės turto vertę, valstybei perleidžiant turtą į privačias rankas. Perleidžiama šiuo atveju dažniausiai ne pats turtas, o tik perduodama teisė juo disponuoti. Iš pradžių vargu ar buvo galima turto rinkos kainą prilyginti turto rinkos vertei. Paprasčiausiai tam nebuvo jokio pagrindo, išskyrus sampratą apie geravališką pardavėją ar pirkėją. Atlikti lyginamąjį turto vertinimą reikėjo atviros rinkos informacijos, o jos tiesiog nebuvo pastaruosius keliasdešimt komandinės ekonomikos metų. Nebuvo ekonominių statistikos duomenų apie parduotą turtą, išskyrus atvejus, kai turtas buvo parduodamas administraciniu būdu nustatytomis kainomis.
Tuo tarpu Lietuvoje jau turime tokią situaciją, kai turtą (tai ir atskiri objektai, ir visas valstybės turtas) būtina vertinti rinkos principais. Visos turto rinkos šalys - turto pardavėjai ir pirkėjai, mokesčių inspekcijos, privatizavimo tarnybos bei privatūs asmenys, bankai, akcinės bendrovės, draudimo kompanijos ir daugelis kitų suinteresuotų institucijų besąlygiškai pripažįsta tik objektyvų, rinkos principais pagrįstą turto vertinimą. Visais atvejais suinteresuotoms šalims svarbu žinoti, kiek yra vertas konkrečios įmonės, firmos, privataus asmens ir visos valstybės turtas.
Iki antrojo privatizavimo etapo (1996 m.) Lietuvoje nebuvo ir kvalifikuotų (bent jau turinčių kvalifikacinius pažymėjimus) turto vertintojų. Todėl palankiai galima vertinti pirmojo etapo privatizavimo rezultatus tik kiekybiniu požiūriu: už investicinius čekius buvo privatizuota 30 procentų viso valstybės turto arba 81 procentas numatytų privatizuoti įmonių. Pagal privatizavimo spartą Lietuva neatsiliko nuo pripažintų šio proceso lyderių - Čekijos ir Vengrijos. Antrasis privatizavimo etapas prasidėjo 1996 metais, Seimui priėmus Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą.
Kadangi esame postsovietinė visuomenė, turtas keliasdešimt metų nebuvo traktuojamas kaip „naudos nešėjas“, nebuvo iš esmės analizuojamas ir turto naudingumas. Nebuvo atsižvelgiama į tai, kad turtas tiek vertingas, kiek naudingas. Tą akivaizdžiai rodo egzistuojantys gamybinio nekilnojamojo turto objektų rinkos ir apskaitinių verčių skirtumai. Šitai susiję su Lietuvoje kelis kartus direktyviškai atliktu unikaliu dalyku - ilgalaikio turto indeksavimu. Lietuvoje turtas buvo indeksuojamas masiškai, atsižvelgiant į infliaciją, tad nepasiekta laukiamų rezultatų. Privalomą indeksavimą atliko tik valstybės ir valstybinės akcinės įmonės, visoms kitoms įmonėms indeksavimas buvo rekomenduojamas. Galima manyti, kad (turint galvoje galimą ateityje kapitalo didinimą, turto mokesčius ir pan.) jos nebuvo suinteresuotos tai daryti. Turto indeksavimas be abejo buvo reikalingas, tačiau kitas dalykas, kaip tai buvo daroma.
Neretai turto indeksavimą ir jo pasekmes bandoma pateisinti tuo, kad įmonių turto perkainojimas yra numatytas Tarptautiniuose apskaitos standartuose (TAS) ir Europos Sąjungos direktyvose (ESD), kurių laikytis vykdant ekonomines reformas (kartu ir norminant finansinę apskaitą) yra daug kartų įsipareigojusios visų pakraipų Lietuvos valdžios, o visos Lietuvos įmonės tiek pat kartų įsipareigojusios vykdyti TAS ir ESD reglamentuojamą įmonių ilgalaikio turto perkainojimą.
Auditoriai priverčia įmones įvertinti savo turtą, tačiau dažniausiai auditoriai nepareiškia jokios nuomonės apie audituotos įmonės balanse atspindėto turto realią, tikrąją (teisingą) vertę. Į šį klausimą gali atsakyti tik profesionalūs turto vertintojai. Turto vertinimas apskaitai ypač svarbus dėl pačios apskaitos pagrindinių principų - finansinė informacija vartotojams turi būti pateikta kiek įmanoma realesnė. Turto vertinimas, kaip nešališkos nepriklausomo vertintojo nuomonės suformulavimo, pateikimo ir pagrindimo procedūra, ypač būtinas tose srityse, kur turto vertę apibūdinantys skaičiai svarbūs plačiajai visuomenei, visai valstybei. Dėl šių priežasčių tarptautinės turto vertintojų organizacijos didžiausią dėmesį skiria turto vertinimo, skirto finansinės apskaitos poreikiams tenkinti, metodikos tobulinimui ir unifikavimui. Tai daryti skatina besiplečiantis tarptautinis verslas. Reikia pripažinti, kad Vakarų šalyse turto vertintojai (atsakomybe, profesine kvalifikacija, morale, etikos normomis bei visuomeniniu statusu prilyginami auditoriams) daugiausia dėmesio skiria plačiajai visuomenei skirtam turto vertinimui.
Nekilnojamasis turtas yra vienas iš pagrindinių banko paskolų užtikrinimo garantų. Jis užtikrina apie 30 procentų visų banko išduodamų paskolų. Gyventojams išduodamoms paskoloms kaip užstatas įkeičiami namai, butai, žemė, o įmonėms - joms priklausantis nekilnojamasis turtas. Vertinant turtą įkeitimui, kaip ir vertinant turtą kitais atvejais, svarbiausia objektyviai nustatyti įkeičiamo turto rinkos vertę, nes nuo to priklauso banko galimybė po tam tikro laikotarpio išieškoti įsiskolinimą. Tačiau šiuo atveju stengiamasi nustatyti minimalią nekilnojamojo turto vertę, už kurią be didesnės rizikos būtų galima turtą parduoti. Vertindami turtą turto vertintojai (ypač vidaus) stengiasi atsižvelgti į banko interesus ir apsaugoti turtą nuo galimų nuostolių, parduodant įkeistą turtą. Todėl vertintojų nustatyta vertė dažniausiai būna mažesnė už rinkos vertę.
Turto vertintojai, dirbantys draudimo kompanijose, paprastai nekilnojamąjį turtą vertina siekdami gauti savo kompanijai didesnį pelną iš turto savininkų draudiminių įnašų, atsižvelgdami į turto sugadinimo ar sunaikinimo riziką.
Viena iš Valstybės įmonės Registrų centras funkcijų - nekilnojamojo turto vertinimas mokesčiams. Tačiau realiai įmonė nustato tik statinių mokestines vertes, o apie žemę tėra teikiamos žemėtvarkos tarnybų prie apskričių viršininkų administracijų paskaičiuotos nominalios žemės vertės, kurios tuo pačiu metu yra ir mokestinės vertės. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatyta, kad turto vertinimas visais atvejais atliekamas rinkos principais, o mokestinė vertė nustatoma…
