Prie veiksnių, turinčių neigiamą įtaką nustatant šalies turto realią vertę, galima priskirti įvairias turto klasifikacijas, mikro ir makrolygiais, turto vertinimo, apskaitos, statistikos požiūriu bei daugelyje priimtų Lietuvoje teisės aktų (įstatymų, nutarimų, standartų). Apskaitoje ir statistikoje turtas klasifikuojamas kitaip nei jį vertinant. Tarptautinėse apskaitos sistemose, kurios naudojamos JAV ir Vakarų Europos šalyse, įmonių turtą sudaro apyvartiniai ir pastovūs aktyvai. Čia labai aiškiai atspindėtas turtas, kurio vertinimo objektas - tai pastovūs aktyvai, kurie apima materialų ir nematerialų turtą. Materialus turtas čia suprantamas taip pat, kaip ir Lietuvos turto vertinimas reglamentuojančiuose teisės aktuose, tačiau nematerialaus turto samprata yra platesnė. Nematerialus turtas - tai objektai, neturintys fizinės prigimties, naudojami ilgą laiką, fiziškai neegzistuojantys, bet duodantys atitinkamą naudą įmonei. Labai svarbi nematerialaus turto dalis yra prestižas (goodwill), kurį sudaro įmonės reputacija, geras vardas, ryšiai, partneriai ir kita. Nematerialaus turto vertę galima išreikšti kaip kainos, už kurią turtas buvo pirktas ir tikrosios jo vertės šiuo metu skirtumą.
Lietuvoje galima sutikti įvairiausias turto klasifikacijas, naudojamas skirtingose veiklos srityse, skirtinguose valdymo lygiuose. Kelios būdingesnės turto klasifikacijos parodytos 5 pav.
5 pav. Lietuvos turto klasifikavimas
(Pagal: Galinienė B., Marčinskas A. Lietuvos turtas; jo vertė ir vertintojai. // Ekonomika. Vilnius: VU leidykla, 2001, Nr. 54, p. 37-43; Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas: oficialus tekstas. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2000; Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas. 1999 m. gegužės 25 d., Nr. 8-1202)
Turto ir verslo vertinimo sritį įtakoja ir naujajame Civilinio kodekso (ketvirtojoje knygoje) 1.97 straipsnyje nurodytas turto apibrėžimas „Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektualinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės“. Palyginkime šį apibrėžimą su Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme pateiktu vertinimo objekto apibrėžimu (4 str.): „Turto vertinimo objektas yra bet koks Lietuvos Respublikoje esantis materialus ir nematerialus turtas, verslas, taip pat teisė į turtą arba turto dalį, jeigu ši teisė gali būti perleista kitiems asmenims“. Ypač atkreiptinas dėmesys į visiškai kitokį Civiliniame kodekse daiktų, tai yra iš gamtos pasisavintų ar gamybos procese sukurtų materialaus pasaulio dalykų (4.1 str.) skirstymą į nekilnojamuosius ir kilnojamuosius (4.2 str.), pakeičiamuosius ir nepakeičiamuosius (4.3 str.), suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius (4.5 str.), daliuosius ir nedaliuosius (4.6 str.), pagrindinius ir antraeilius (2 skyrius) daiktus (žr. 6 pav.). 4. 11 straipsnyje (daiktų skirstymas pagal vertę) nurodoma, kad daiktai pagal vertę skirstomi į įprastinę vertę turinčius, ypatingą vertę turinčius ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius. Taigi čia apsieinama be įprastų turto ir verslo vertinime vertės sąvokų: „daikto rinkos vertė“, „atkuriamoji vertė“, „naudojimo vertė“ ir kitos. Su turto vertinimo principais siejamas tik daikto vertės matu pripažįstamas naudingumas.
Turto vertinimo metodikoje vertinamas turtas išskirtas į materialų ir nematerialų turtą. Turtas metodikoje suprantamas kaip vertę ir savininką turintys ekonominiai ištekliai, kuriais disponuoja ekonominis subjektas. Tačiau tokio apibrėžimo nepakanka norint aiškiai suvokti ir pakankamai tiksliai apibrėžti vertinimo objektą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme, kaip jau buvo minėta aukščiau, vertinimo objekto sąvoka žymiai platesnė.
Apibrėžiant vertinimo objektą galima vadovautis turto klasifikacija, naudojama statistikoje (žr. 5 pav.). turto vertintojai iš statistikos biuletenių nuolatos gali gauti duomenis apie turto dinamiką ir specializuotis tam tikros rūšies vertinime. Šioje klasifikacijoje turtas dalijamas į dvi pagrindines dalis: nefinansinį turtą ir finansinį turtą. Vertinimo objektu gali būti dalis nefinansinio turto, atmetus trumpalaikio turto dalį. Statistikoje naudojama detalesnė turto klasifikacija parodyta 6 pav. Nefinansinis turtas skirstomas į sukurtą, kuris atsiranda kaip gamybos procesų rezultatas, ir nesukurtą - ne gamybos rezultatą. Sukurtas ir nesukurtas turtas turėtų būti vertinamas skirtingais metodais.
6 pav. Statistikoje naudojama turto klasifikacija
(Pagal: Lietuvos nacionalinis turtas. Statistikos departamentas. V., 1997, p. 7)
Savivaldybių turto sandara. Sėkmingas savivaldybės gyventojų socialinių ir ekonominių poreikių tenkinimas priklauso nuo efektyvaus savivaldybių turto panaudojimo, jo gausos ir kokybės. Savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. Įgyvendinant vieną iš pagrindinių valstybės tikslų - skatinti ir plėtoti vietos savivaldą kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą, didelį dėmesį reikia skirti savivaldybių nuosavybės administravimo tobulinimui, savivaldybių reikmėms reikalingo nekilnojamojo turto ir žemės nuosavybės teisių didinimui. Savivaldybių nuosavybės mažėjimas tolygus visiškam jų beteisiškumui.
Savivaldybių turto klasifikacija pateikta 7 pav. Savivaldybių turtą sudaro: ilgalaikis materialus turtas; nematerialus turtas; finansinis turtas; trumpalaikis materialus turtas.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (nauja redakcija 2002 05 23, Nr. IX-900) išdėstyta nauja savivaldybių finansinio turto sandara bei patikslintas materialusis turtas (priskirta žemė ir nekilnojami daiktai) ir nematerialusis turtas (nauja samprata - turtinės teisės).
7 pav. Savivaldybių turto klasifikavimas
Ilgalaikio ir trumpalaikio turto esmė ir klasifikavimas.
Apskritai prie ilgalaikio turto priskiriamas turtas, naudojamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apskaitinį (ataskaitinį) laikotarpį. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikiu turtas laikomas ne kalendorine, o ekonomine prasme. Turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, kiek nuo keleto įmonės veiklos aplinkybių.
Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tam tikrą laikotarpį - laikotarpį, per kurį uždirbamas pelnas. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu turtu laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus.
Turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį svarbus ir tuo, kad šios dvi turto rūšys nevienodai panaudojamos pelno uždirbimo procese, nustatant materialaus turto sunaudojimą. Trumpalaikis turtas į parduotos produkcijos savikainą per vieną ataskaitinį laikotarpį įskaičiuojamas verte, sunaudota visai produkcijai pagaminti (arba prekėms pirkti). Tuo tarpu sunaudoto ilgalaikio turto vertė į parduotos produkcijos savikainą įskaičiuojama dalimis.
Priskiriant turtą prie ilgalaikio turto, atsižvelgiama ir į jo kainą. Net jei turtas naudojamas labai ilgai, bet jo kaina įmonei nereikšminga (arba - labai maža), toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu, nes jo, kaip ilgalaikio turto, apskaita įmonei būtų per brangi. Daug pigiau būtų visą tokį turtą vienu kartu nurašyti į sąnaudas. Taigi, priskiriant tam tikrą turtą ilgalaikiam ar trumpalaikiam, pirmiausia būtina įvertinti jo reikšmingumą įmonei.
Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas. Jo įvairovė kartais lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir atvaizdavimo atskaitomybėje tvarką. Todėl visas ilgalaikis turtas grupuojamas į tam tikras vienarūšes klases.
Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) ilgalaikis turtas suskirstytas į tris dideles grupes : nematerialusis turtas; materialusis turtas; finansinis turtas.
Nematerialusis turtas išskiriamas parodyti, kiek įmonė turi teisių ir kitų panašių privilegijų suteikiančio turto, kuris egzistuoja tik tol, kol egzistuoja pati įmonė. Šio turto neįmanoma kam nors perparduoti kaip pastato ar staklių. Pavyzdžiui, patentai ar licencijos išduodamos visada konkrečios įmonės vardu, be teisės juos perparduoti kuriai nors kitai įmonei ar asmeniui. Prie nematerialiojo turto priskiriamas ir geras įmonės vardas, prestižas.
Materialaus ilgalaikio turto kiekis rodo, kiek įmonėje yra apčiuopiamo ilgą laiką naudojamo turto. Tai labai svarbus dydis, nes būtent ilgalaikiu materialiu turtu įmonė gali garantuoti skolų bankui ar tiekėjams grąžinimą. Į šį turtą paprastai orientuojasi ir akcininkai, nes jis yra vienas svarbiausių nuosavybės garantų. Sėkmingą įmonės veiklą visada lemia daugelis išorinių veiksnių. Tuo tarpu ilgalaikio materialiojo turto kainą iš tikrųjų veikia tik infliacija.
Finansinis turtas išskiriamas į atskirą grupę todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas susijęs su dalyvavimu kitų įmonių veikloje. Ši turto grupė dažniausiai būna susijusi su gerokai didesne rizika nei materialusis ilgalaikis turtas. Kad būtų galima ją įvertinti, reikia gerai išnagrinėti įmonių, į kurias šis turtas investuotas, būklę, nes šiuo atveju turto saugumą lemia ne tiek jį turinčios įmonės veiklos sėkmė, kiek išleidusios vertybinius popierius įmonės veiklos sėkmė. Po vienerių metų gautinos sumos pateikiamos rodant ilgalaikius trečiųjų asmenų įsiskolinimus įmonei. Investuotojai turi matyti, kokią dalį viso įmonės turto sudaro trečiųjų asmenų įsiskolinimai, nes visuomet yra tam tikra tikimybė, kad šios skolos nebus grąžintos.
Trumpalaikis turtas - tai turtas, kuris įmonės veikloje naudotinas ne ilgiau kaip vienerius finansinius metus. Tai atsargos (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija, pirktos prekės, skirtos parduoti, išankstiniai apmokėjimai), nebaigtos vykdyti sutartys, per vienerius metus gautinos sumos, investicijos ir terminuoti indėliai, pinigai ir pinigų ekvivalentai. Trumpalaikis turtas yra vienas iš būtinų įmonės gamybos išteklių, be jų įmonė negali funkcionuoti. Jo apimtis ir sudėtis glaudžiai susijusi su įmonės gamybos profiliu. Vienokios apimties ir sudėties trumpalaikio turto reikia apdirbamosios pramonės įmonei ir kitokios - mašinų gamybos, lengvosios pramonės ir paslaugų įmonei. Tačiau, nepriklausomai nuo gamybos pobūdžio, trumpalaikis turtas - tai gamybos proceso dalis, be kurios neįmanoma pagaminti produkcijos ar atlikti paslaugų.
Turto vertintojai privalo atkreipti dėmesį ir į tai, iš kur tas turtas gautas ir kas yra šio turto tikrasis savininkas. Nuo to priklauso, kiek šiuo turtu įmonė disponuoja. Tai, savo ruožtu, sąlygoja atitinkamą naudojimosi juo tvarką, taip pat apskaitos ypatumus. Pagal nuosavybę turtas skirstomas į: visiškai įmonei priklausantį turtą; išsinuomotą turtą; dovanotą įmonei turtą.
Visiškai įmonei priklausantis turtas yra pačios įmonės jėgomis įsigytas turtas. Įmonės savininkai gali jį laisvai parduoti ir apskritai su juo daryti ką nori. Todėl tik šis turtas gali būti laikomas užstatu, kai įmonė, gauna kreditą iš banko.
Paprastosios ar išperkamosios nuomos pagrindu įmonėje esantis turtas nėra visiška įmonės nuosavybė. Už išsinuomotą turtą reikia mokėti nuomos mokestį. Nuomos sutartyje numatytos jo naudojimo, remonto, perdavimo sąlygos, kurias įmonė privalo vykdyti. Be abejo išsinuomotas turtas negali būti įmonės garantas gaunant paskolas, nes nuosavybės teise jis įmonei nepriklauso.
Dovanotam turtui taip pat būdingos kai kurios ypatybės. Dovanai gautas, o ne pačių užsidirbtas turtas pirmiausia turi įspėti savininkus bei kitus vartotojus, kad šio turto ...
Lietuvoje galima sutikti įvairiausias turto klasifikacijas, naudojamas skirtingose veiklos srityse, skirtinguose valdymo lygiuose. Kelios būdingesnės turto klasifikacijos parodytos 5 pav.
5 pav. Lietuvos turto klasifikavimas
(Pagal: Galinienė B., Marčinskas A. Lietuvos turtas; jo vertė ir vertintojai. // Ekonomika. Vilnius: VU leidykla, 2001, Nr. 54, p. 37-43; Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas: oficialus tekstas. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2000; Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas. 1999 m. gegužės 25 d., Nr. 8-1202)
Turto ir verslo vertinimo sritį įtakoja ir naujajame Civilinio kodekso (ketvirtojoje knygoje) 1.97 straipsnyje nurodytas turto apibrėžimas „Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektualinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės“. Palyginkime šį apibrėžimą su Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme pateiktu vertinimo objekto apibrėžimu (4 str.): „Turto vertinimo objektas yra bet koks Lietuvos Respublikoje esantis materialus ir nematerialus turtas, verslas, taip pat teisė į turtą arba turto dalį, jeigu ši teisė gali būti perleista kitiems asmenims“. Ypač atkreiptinas dėmesys į visiškai kitokį Civiliniame kodekse daiktų, tai yra iš gamtos pasisavintų ar gamybos procese sukurtų materialaus pasaulio dalykų (4.1 str.) skirstymą į nekilnojamuosius ir kilnojamuosius (4.2 str.), pakeičiamuosius ir nepakeičiamuosius (4.3 str.), suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius (4.5 str.), daliuosius ir nedaliuosius (4.6 str.), pagrindinius ir antraeilius (2 skyrius) daiktus (žr. 6 pav.). 4. 11 straipsnyje (daiktų skirstymas pagal vertę) nurodoma, kad daiktai pagal vertę skirstomi į įprastinę vertę turinčius, ypatingą vertę turinčius ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius. Taigi čia apsieinama be įprastų turto ir verslo vertinime vertės sąvokų: „daikto rinkos vertė“, „atkuriamoji vertė“, „naudojimo vertė“ ir kitos. Su turto vertinimo principais siejamas tik daikto vertės matu pripažįstamas naudingumas.
Turto vertinimo metodikoje vertinamas turtas išskirtas į materialų ir nematerialų turtą. Turtas metodikoje suprantamas kaip vertę ir savininką turintys ekonominiai ištekliai, kuriais disponuoja ekonominis subjektas. Tačiau tokio apibrėžimo nepakanka norint aiškiai suvokti ir pakankamai tiksliai apibrėžti vertinimo objektą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme, kaip jau buvo minėta aukščiau, vertinimo objekto sąvoka žymiai platesnė.
Apibrėžiant vertinimo objektą galima vadovautis turto klasifikacija, naudojama statistikoje (žr. 5 pav.). turto vertintojai iš statistikos biuletenių nuolatos gali gauti duomenis apie turto dinamiką ir specializuotis tam tikros rūšies vertinime. Šioje klasifikacijoje turtas dalijamas į dvi pagrindines dalis: nefinansinį turtą ir finansinį turtą. Vertinimo objektu gali būti dalis nefinansinio turto, atmetus trumpalaikio turto dalį. Statistikoje naudojama detalesnė turto klasifikacija parodyta 6 pav. Nefinansinis turtas skirstomas į sukurtą, kuris atsiranda kaip gamybos procesų rezultatas, ir nesukurtą - ne gamybos rezultatą. Sukurtas ir nesukurtas turtas turėtų būti vertinamas skirtingais metodais.
6 pav. Statistikoje naudojama turto klasifikacija
(Pagal: Lietuvos nacionalinis turtas. Statistikos departamentas. V., 1997, p. 7)
Savivaldybių turto sandara. Sėkmingas savivaldybės gyventojų socialinių ir ekonominių poreikių tenkinimas priklauso nuo efektyvaus savivaldybių turto panaudojimo, jo gausos ir kokybės. Savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. Įgyvendinant vieną iš pagrindinių valstybės tikslų - skatinti ir plėtoti vietos savivaldą kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą, didelį dėmesį reikia skirti savivaldybių nuosavybės administravimo tobulinimui, savivaldybių reikmėms reikalingo nekilnojamojo turto ir žemės nuosavybės teisių didinimui. Savivaldybių nuosavybės mažėjimas tolygus visiškam jų beteisiškumui.
Savivaldybių turto klasifikacija pateikta 7 pav. Savivaldybių turtą sudaro: ilgalaikis materialus turtas; nematerialus turtas; finansinis turtas; trumpalaikis materialus turtas.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (nauja redakcija 2002 05 23, Nr. IX-900) išdėstyta nauja savivaldybių finansinio turto sandara bei patikslintas materialusis turtas (priskirta žemė ir nekilnojami daiktai) ir nematerialusis turtas (nauja samprata - turtinės teisės).
7 pav. Savivaldybių turto klasifikavimas
Ilgalaikio ir trumpalaikio turto esmė ir klasifikavimas.
Apskritai prie ilgalaikio turto priskiriamas turtas, naudojamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apskaitinį (ataskaitinį) laikotarpį. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikiu turtas laikomas ne kalendorine, o ekonomine prasme. Turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, kiek nuo keleto įmonės veiklos aplinkybių.
Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tam tikrą laikotarpį - laikotarpį, per kurį uždirbamas pelnas. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu turtu laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus.
Turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį svarbus ir tuo, kad šios dvi turto rūšys nevienodai panaudojamos pelno uždirbimo procese, nustatant materialaus turto sunaudojimą. Trumpalaikis turtas į parduotos produkcijos savikainą per vieną ataskaitinį laikotarpį įskaičiuojamas verte, sunaudota visai produkcijai pagaminti (arba prekėms pirkti). Tuo tarpu sunaudoto ilgalaikio turto vertė į parduotos produkcijos savikainą įskaičiuojama dalimis.
Priskiriant turtą prie ilgalaikio turto, atsižvelgiama ir į jo kainą. Net jei turtas naudojamas labai ilgai, bet jo kaina įmonei nereikšminga (arba - labai maža), toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu, nes jo, kaip ilgalaikio turto, apskaita įmonei būtų per brangi. Daug pigiau būtų visą tokį turtą vienu kartu nurašyti į sąnaudas. Taigi, priskiriant tam tikrą turtą ilgalaikiam ar trumpalaikiam, pirmiausia būtina įvertinti jo reikšmingumą įmonei.
Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas. Jo įvairovė kartais lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir atvaizdavimo atskaitomybėje tvarką. Todėl visas ilgalaikis turtas grupuojamas į tam tikras vienarūšes klases.
Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) ilgalaikis turtas suskirstytas į tris dideles grupes : nematerialusis turtas; materialusis turtas; finansinis turtas.
Nematerialusis turtas išskiriamas parodyti, kiek įmonė turi teisių ir kitų panašių privilegijų suteikiančio turto, kuris egzistuoja tik tol, kol egzistuoja pati įmonė. Šio turto neįmanoma kam nors perparduoti kaip pastato ar staklių. Pavyzdžiui, patentai ar licencijos išduodamos visada konkrečios įmonės vardu, be teisės juos perparduoti kuriai nors kitai įmonei ar asmeniui. Prie nematerialiojo turto priskiriamas ir geras įmonės vardas, prestižas.
Materialaus ilgalaikio turto kiekis rodo, kiek įmonėje yra apčiuopiamo ilgą laiką naudojamo turto. Tai labai svarbus dydis, nes būtent ilgalaikiu materialiu turtu įmonė gali garantuoti skolų bankui ar tiekėjams grąžinimą. Į šį turtą paprastai orientuojasi ir akcininkai, nes jis yra vienas svarbiausių nuosavybės garantų. Sėkmingą įmonės veiklą visada lemia daugelis išorinių veiksnių. Tuo tarpu ilgalaikio materialiojo turto kainą iš tikrųjų veikia tik infliacija.
Finansinis turtas išskiriamas į atskirą grupę todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas susijęs su dalyvavimu kitų įmonių veikloje. Ši turto grupė dažniausiai būna susijusi su gerokai didesne rizika nei materialusis ilgalaikis turtas. Kad būtų galima ją įvertinti, reikia gerai išnagrinėti įmonių, į kurias šis turtas investuotas, būklę, nes šiuo atveju turto saugumą lemia ne tiek jį turinčios įmonės veiklos sėkmė, kiek išleidusios vertybinius popierius įmonės veiklos sėkmė. Po vienerių metų gautinos sumos pateikiamos rodant ilgalaikius trečiųjų asmenų įsiskolinimus įmonei. Investuotojai turi matyti, kokią dalį viso įmonės turto sudaro trečiųjų asmenų įsiskolinimai, nes visuomet yra tam tikra tikimybė, kad šios skolos nebus grąžintos.
Trumpalaikis turtas - tai turtas, kuris įmonės veikloje naudotinas ne ilgiau kaip vienerius finansinius metus. Tai atsargos (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija, pirktos prekės, skirtos parduoti, išankstiniai apmokėjimai), nebaigtos vykdyti sutartys, per vienerius metus gautinos sumos, investicijos ir terminuoti indėliai, pinigai ir pinigų ekvivalentai. Trumpalaikis turtas yra vienas iš būtinų įmonės gamybos išteklių, be jų įmonė negali funkcionuoti. Jo apimtis ir sudėtis glaudžiai susijusi su įmonės gamybos profiliu. Vienokios apimties ir sudėties trumpalaikio turto reikia apdirbamosios pramonės įmonei ir kitokios - mašinų gamybos, lengvosios pramonės ir paslaugų įmonei. Tačiau, nepriklausomai nuo gamybos pobūdžio, trumpalaikis turtas - tai gamybos proceso dalis, be kurios neįmanoma pagaminti produkcijos ar atlikti paslaugų.
Turto vertintojai privalo atkreipti dėmesį ir į tai, iš kur tas turtas gautas ir kas yra šio turto tikrasis savininkas. Nuo to priklauso, kiek šiuo turtu įmonė disponuoja. Tai, savo ruožtu, sąlygoja atitinkamą naudojimosi juo tvarką, taip pat apskaitos ypatumus. Pagal nuosavybę turtas skirstomas į: visiškai įmonei priklausantį turtą; išsinuomotą turtą; dovanotą įmonei turtą.
Visiškai įmonei priklausantis turtas yra pačios įmonės jėgomis įsigytas turtas. Įmonės savininkai gali jį laisvai parduoti ir apskritai su juo daryti ką nori. Todėl tik šis turtas gali būti laikomas užstatu, kai įmonė, gauna kreditą iš banko.
Paprastosios ar išperkamosios nuomos pagrindu įmonėje esantis turtas nėra visiška įmonės nuosavybė. Už išsinuomotą turtą reikia mokėti nuomos mokestį. Nuomos sutartyje numatytos jo naudojimo, remonto, perdavimo sąlygos, kurias įmonė privalo vykdyti. Be abejo išsinuomotas turtas negali būti įmonės garantas gaunant paskolas, nes nuosavybės teise jis įmonei nepriklauso.
Dovanotam turtui taip pat būdingos kai kurios ypatybės. Dovanai gautas, o ne pačių užsidirbtas turtas pirmiausia turi įspėti savininkus bei kitus vartotojus, kad šio turto ...
