Turto vertintojų atestavimas Lietuvoje

Akademinis vertintojų švietimas Lietuvoje kol kas nėra sistematizuotas. Kartais su vertinimu susijusios disciplinos yra įtrauktos į kitų ekonominių, inžinerinių, techninių bei vadybos specialybių dėstomų dalykų sąrašą. Čia galima paminėti Vilniaus universitetą, Gedimino technikos universitetą, Kauno technologijos universitetą.
Akademinis išsilavinimas yra bazė, kuria remiantis toliau formuojama profesinės kvalifikacijos sistema. Lietuvoje pagrindinė sfera, kur vertintojas galėjo tobulinti profesines žinias, ilgą laiką buvo praktinė veikla, susijusi su turto ar verslo vertinimu.
Minėta, kad Lietuvoje kol kas nėra vieningos ilgalaikio vertintojų profesinio švietimo sistemos. Lig šiol asmuo, norintis pradėti vertintojo veiklą, turėjo būti baigęs tam tikrą aukštąjį mokslą, susijusį su vertinimo veikla (ekonominės, inžinerinės, techninės, vadybos specialybės), reikiamą metų skaičių būti dirbęs su turto ar verslo vertinimu susijusį darbą bei turėti atitinkamą nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto ar verslo vertintojo kvalifikacinį pažymėjimą, išduotą Atestacinės komisijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (nuo 1998 m. rudens šias funkcijas perėmė Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas). Iki 1998 m. rudens vertintojų profesijos atstovai nebuvo diferencijuojami pagal kvalifikacijos lygius, žodžiu - kiekvienas vertintojas turėjo teisę vertinti įvairaus sudėtingumo ir svarbos objektus, išskyrus strateginės reikšmės objektus, juos vertinti būdavo sudaroma vertintojų grupė.
1996 m. buvo pradėta kurti Turto vertintojų daugiapakopė kvalifikacijos sistema, kurios iniciatoriai buvo Lietuvos turto vertintojų asociacija ir universitetai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo paskelbusi daugiapakopės sistemos kūrimo programos konkursą, kurį, Lietuvos turto vertintojų asociacijos tarpininkavimu laimėjo Vilniaus universitetas. Sistema buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1157 „Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarka“.
Rengiant Turto vertintojų daugiapakopės kvalifikacijos sistemos programos parengimo konkursinį pasiūlymą Lietuvoje, buvo analizuojama ir apibendrinama daugiau nei dešimties šalių patirtis turto vertintojų kvalifikacinės sistemos formavimo srityje.
Pagrindiniai turto vertintojų kvalifikacijos sistemos formavimo kriterijai:
išsilavinimas;
profesinė patirtis;
profesinės veiklos sritis;
vertinimo objekto dydis.
Pagal turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarką, patvirtintą Lietuvos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1157, nustatyti tokie vertintojų kvalifikacijos lygiai:
I lygis - Vertintojas asistentas;
II lygis - Vertintojas;
III lygis - Vyresnysis vertintojas;
IV lygis - Vertintojas ekspertas.
Konkrečios kvalifikacijos turto vertintojai atlieka šiuos veiksmus:
Vertintojas asistentas vertina turtą vadovaujamas vertintojo, vyresniojo vertintojo arba vertintojo eksperto. Jo parengti ir pasirašyti vertinimo dokumentai turi būti patvirtinti vieno iš nurodytųjų specialistų;
Vertintojas savarankiškai vertina kvalifikaciniame turto vertintojo pažymėjime nurodytos turto vertinimo srities objektus, išskyrus unikalius, retai Lietuvos rinkoje parduodamus objektus;
Vyresnysis vertintojas savarankiškai vertina visus kvalifikaciniame turto vertintojo pažymėjime nurodytos turto vertinimo srities objektus priklausomai nuo jų reikšmingumo;
Vertintojas ekspertas savarankiškai vertina visus kvalifikaciniame turto vertintojo pažymėjime nurodytos turto vertinimo srities objektus ir kilus ginčui teikia išvadas dėl turto vertės nustatymo.
Nustatyti tokie turto vertintojų išsimoklinimo ir profesinės patirties reikalavimai:
Vertintojas asistentas privalo turėti bakalauro ar magistro laipsnį arba aukštąjį išsimokslinimą, vienerių metų darbo, susijusio su turto vertinimu, patirtį ir būti išlaikęs turto vertintojo asistento kvalifikacijos egzaminą (testą); arba turėti aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) ekonominį ar techninį išsimokslinimą, dvejų metų darbo, susijusio su turto vertinimu, patirtį ir būti išlaikęs vertintojo asistento kvalifikacijos egzaminą (testą).
Vertintojas privalo turėti bakalauro ar magistro laipsnį arba aukštąjį išsimokslinimą ir trejų metų praktinę turto vertinimo patirtį; arba turėti aukštesnįjį ekonominį arba techninį išsimokslinimą ir penkerių metų praktinę turto vertinimo patirtį. Asmenys, siekiantys tapti vertintojais, turi būti įgiję vertintojo asistento kvalifikaciją arba turėti nutarimo įsigaliojimo dieną galiojančius kvalifikacinius  turto vertintojo pažymėjimus ir išlaikyti vertintojo kvalifikacijos egzaminą pagal parengtą išplėstinę tam tikro objekto vertinimo ataskaitą.
Vyresnysis vertintojas privalo turėti magistro laipsnį arba aukštąjį išsimokslinimą, ne mažesnę kaip penkerių metų praktinę tam tikros srities turto vertinimo patirtį, turi būti įvertinęs ne mažiau kaip 15 atitinkamos srities turto objektų ir parengęs vertinimo ataskaitas. Asmenys, norintys tapti vyresniaisiais vertintojais, turi turėti vertintojo kvalifikacinį pažymėjimą ir pateikti išsamų atliktų praktinių, metodinių, teorinių darbų (turto vertinimo ar vadybos srityse) aprašymą pagal Finansų ministerijos įgaliotos turtą vertinančių įmonių ir turto vertintojų veiklos priežiūros institucijos nustatytą formą ir išlaikyti vyresniojo vertintojo kvalifikacijos egzaminą.
Vertintojas ekspertas privalo turėti magistro laipsnį arba aukštąjį išsimokslinimą, vyresniojo vertintojo kvalifikacinį pažymėjimą, ne mažesnę kaip šešerių metų praktinę tam tikros srities turto vertinimo patirtį, dirbti mokslo tiriamąjį arba metodinį darbą vertinimo srityje. Asmenys, norintys tapti vertintojais ekspertais, pateikia atliktų darbų sąrašą ir aprašymą pagal Finansų ministerijos įgaliotos turtą vertinančių įmonių ir turto vertintojų veiklos priežiūros institucijos (LR Audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto) nustatytą formą, mokslo tiriamojo arba pedagoginio darbo apžvalgą arba referatą, turto vertintojų visuomeninės organizacijos rekomendaciją.
Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarka numato sritis, patirtis kuriose gali būti pripažinta patirtimi vertinimo srityje: tarpininkavimas perkant, parduodant, išnuomojant bet kurios rūšies turtą; turto draudimas; turto apmokestinimas; konsultacijos verslo, turto valdymo klausimais; nekilnojamojo turto techninės būklės įvertinimas; mokslinė pedagoginė, metodinė veikla, susijusi su turto valdymu ar vertinimu; bet kurios rūšies turto vertinimas bei dalyvavimas vertinime.
Daugelio šalių turto vertintojų profesinio ugdymo sistemos reglamentuoja mokymo programą, kurią turi būti išklausęs turto vertintojas, bei skiria atskiras būtinas disciplinas:
bendros socialinių mokslų žinios;
mikroekonomika ir makroekonomika;
finansai;
apskaita ir auditas;
teisė;
specialios disciplinos pagal pasirenkamą vertinimo sritį.
Lietuvos turto vertintojai bei pretendentai į juos yra įgiję įvairiausių specialybių ir skirtingo lygio bazinį išsilavinimą, o taip pat yra nelygiaverčiai pagal įgytą profesinę patirtį. Todėl turto vertintojų kvalifikacinių lygių formavimas pagal nurodytus kriterijus turėtų būti specifinis atskiroms turto vertintojų grupėms. Patvirtinta Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarka to nenumato.
Pirmiau pateikta medžiaga dar kartą patvirtina, kad turto vertintojų profesionalumo ugdymo sparta visų pirma priklauso nuo jų bazinio akademinio pasirengimo. Deja, Lietuvoje turto vertintojų bazinis išsilavinimas ypač margas, o tiksliau tariant - dauguma jų neturi akademinio išsilavinimo turto vertinimo srityje, ar bent jau turto vertintojui būtinų, pripažintų tarptautinėje praktikoje, pagrindų (mikro ir makroekonomikos, statistikos, finansų, apskaitos, teisės ir pan.). Šiuo metu galiojančioje turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkoje nėra konkrečiai apibrėžtas turto vertintojo aukštojo išsilavinimo profilis ir jo svarba. Dar 1997 metais, rengiant daugiapakopę turto vertintojų kvalifikacinių lygių sistemą, ne kartą buvo pabrėžiamas profilinio išsimokslinimo pripažinimas ir racionalus šio reikalavimo reglamentavimas. Deja minėtame nutarime Nr. 1157 nėra nė užuominos apie trūkstamo akademinio išsilavinimo kompensavimą, renkant atitinkamų dalykų studijų kreditus.
Verslo aplinka, kurioje dirba turto vertintojai, iš esmės keičiasi. Pasaulyje laikomasi nuostatos, kad profesinės žinios, įgytos akademinių studijų metu kokios jos bebūtų - bazinės ar profilinės, nėra pakankamos turto vertintojo profesinės veiklos kokybei. Sistemingas profesinių žinių ir įgūdžių palaikymas ir jų kaupimas, kartu ir individualių (asmeninių) savybių ugdymas yra būtinas užtikrinti efektyvią profesinę veiklą per visą tos veiklos laiką (tai tęstinis profesinis mokymas).
Nors ir pavėluotai, esama situacija regis akivaizdžiai verčia susimąstyti apie tai kaip reformuoti Lietuvos turto vertintojų švietimo sistemą ir kvalifikacijos reikalavimų principus pagal tarptautines normas. Juk ne visada tautinė specifika toleruotina, ypač kai tai susiję su profesinės kompetencijos klausimais. Nedrąsūs žingsniai jau žengti. Lietuvos turto vertintojų asociacijos švietimo komisija parengė Lietuvos turto vertintojų TPM koncepciją, kurią numatoma taikyti kiekvienam asmeniui (visų kvalifikacinių lygmenų turto vertintojams) ir grupei (profesinei organizacijai ar įmonei). TPM formos derinamos prie dalyvių poreikių ir sąmoningai vengiama siūlyti tai, kas jiems neaktualu. TPM siūlomų formų spektras labai platus. Tai ir akademinė veikla (akademinis mokymas, dalykiniai seminarai, specializuoti kursai, mokslo tiriamasis darbas, metodinis darbas ir kt.); mokslinių tyrimų rezultatų publikavimas ir prezentavimas (straipsniai profesine tema, mokymo-metodinės priemonės, mokslinės konferencijos ir kt.); visuomeninis-profesinis aktyvumas (aktyvi narystė ir veikla Lietuvos ir tarptautinėse profesinėse organizacijose); „darbinis“ augimas (pareigų paaukštinimas, vadovavimas vertintojų grupei, stažuotės ir kt).
Minėta, tarptautinėje praktikoje TPM apimtis dažniausiai matuojama nustatant „profesinio tobulėjimo valandų“ minimalią apimtį. Antai, minimalūs „Approved by TEGOVA“ reikalavimai - sertifikuotas vertintojas turi kelti savo profesinę kvalifikaciją ne mažiau kaip 3 dienas (arba apie 30 valandų) per metus. Jungtinės Karalystės stažuotojams privalomi 40 valandų trukmės teoriniai mokymai per metus, asocijuoti nariai privalo kelti kvalifikaciją įvairiomis formomis (60 valandų per 3 metus). Danijos turto vertintojams nustatyta 40 valandų profesinio tobulėjimo minimumas per metus. JAV, siekiant atitinkamo profesinio lygmens, būtina išklausyti keturių arba septynių savaičių teorinius kursus, kas atitinka 160 ir 280 valandų.
Atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį ir siekį, kad Lietuvos turto ir verslo vertintojas (visų kvalifikacinių lygių) savo dalykinėmis žiniomis ir patirtimi atitiktų Europos Sąjungos turto vertintojų lygį, būtina nustatyti TPM minimalią trukmę bei atestacijų periodiškumą pagal kvalifikacinius lygius.
Minimali Tęstinio profesinio mokymo trukmė (val./metus) Lietuvos turto vertintojams, įvertinant susiklosčiusią situaciją, nustatyta tokia:
Vertintojas asistentas
Vertintojas
Vyresnysis vertintojas
Ekspertas
50
40
30
20
1998 metais įteisinta daugiapakopė (keturių lygių) turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo sistema funkcionuoja nepilnai. Kol kas Lietuvoje kvalifikaciniai įgaliojimai (kvalifikaciniai pažymėjimai) suteikti tik pirmo ir antro lygmens turto vertintojams. Trečiojo ir ketvirtojo lygmens kompetencijai priskirtus darbus vertinimo srityje kol kas leidžiama atlikti atitinkamai suformuotoms vertintojų grupėms.
Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas įteisino turto vertintojų skirstymą į nepriklausomus ir vidaus turto vertintojus. Tokias grupes numato ir Europos turto vertinimo standartai. Kuo gi skiriasi jų statusas ir atliekamos funkcijos?

Nepriklausomas turto vertintojas - tai turto vertintojas, kuris, būdamas juridinio asmens teisių neturinčios įmonės savininku ar tikruoju nariu arba dirbantis darbo sutarties pagrindais turtą vertinančioje įmonėje, šios įmonės vardu atlieka turto vertinimus pagal įmonės sutartis su užsakovais.

Vidaus turto vertintojas - tai turto vertintojas atliekantis turto vertinimus įmonės, įstaigos ar organizacijos, su kuria jis turi darbo santykių, pavedimu, šios įmonės vidinėms reikmėms ir (ar) jų tiesioginėms funkcijoms įgyvendinti.
Vertintojams keliami reikalavimai, teisių vertinti turtą apribojimai, vertintojų teisės ir pareigos, vertinimo metodų parinkimas ir jų taikymas vertinant turtą ar verslą yra iš esmės bendri ir vienodai taikomi abiem vertintojų grupėms. Tačiau vertinimo atlikimo tvarka, atsakomybė, keliamos užduotys minėtiems vertintojams įstatymu nustatyta skirtingai.
Vidaus turto vertintojų atsiradimas siejamas su bankininkystės plėtra Lietuvoje, su stabilios bankų sistemos kūrimu. Šiandien bankuose iš esmės visai kitoks požiūris į turto vertinimą turto įkeitimo atveju teikiant paskolas. Dažnai tokius vertinimus atlieka pačių bankų vidaus vertintojai. Valstybės įmonės Valstybės turto fondo vidaus vertintojai vertina Valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, kuris valdomas šios įmonės pasitikėjimo teise, privatizavimo atveju. Valstybės įmonės Registrų centras vidaus turto vertintojai valdžios institucijų pavedimu vertina nekilnojamąjį turtą (statinius ir žemę) jo apmokestinimo atveju ir nekilnojamojo turto registro tvarkymo tikslais.
Tolesnei Lietuvos turto vertintojų sistemos plėtrai turi įtakos ir Europos vertintojų asociacijų grupėje (TEGOVA) nuolat svarstomi vertintojų atestavimo klausimai. Turto vertintojų atestavimo bendros sistemos idėja buvo svarstoma ne viename vertintojų Europos lygio susitikime jau nuo 1998 metų. Parengti kvalifikaciniai reikalavimai Europos Sąjungos šalių vertintojams, nustatyti minimalūs reikalavimai turto vertintojams bei apibrėžti kriterijai, kurių turi laikytis institucijos, tvarkančios atestavimo (Certification) sistemą ir norinčios turėti pripažinimą nacionaliniu ir Europos lygmeniu. Principinė pripažinimo tvarkos schema pateikta 2 pav.

2 pav. Turto vertintojų atestavimo organizacinė sistema pagal TEGOVA reikalavimus
Minėta, kad dabar Lietuvoje sertifikuojančios institucijos (2 pav.  3-ias žingsnis) įgaliojimai yra suteikti AATVI. Reikėtų priminti, kad užsienio šalyse sertifikuojančios institucijos dažniausiai yra nacionalinės vertintojų asociacijos (tokia asociacija Lietuvoje - LTVA).
Galimi du Lietuvos turto vertintojus sertifikuojančios institucijos pripažinimo būdai. Vienas -  Europos vertintojų asociacijų grupė sertifikuojančiai įstaigai suteikia kokybės ženklą, kitas - nacionalinis akreditacijos biuras akredituoja sertifikacijos įstaigą. Pasirengti akreditacijai ir vienu, ir kitu būdu nelengva ir problemiška, tačiau neatidėliotinai būtina.
TEGOVA, atstovaujanti profesines turto vertintojų organizacijas visoje Europoje, pripažino esant būtinybe reikalauti iš narių asociacijų numatyti minimalius reikalavimus savo šalies turto vertintojų kvalifikacijai. 3 paveiksle nurodyti minimalūs „Approved by TEGOVA“ reikalavimai, kurie išskirtini į 5 svarbiausius elementus.


3 pav. Minimalių reikalavimų turto vertintojų kvalifikacijai sistemos elementai
Reikalavimai pretendentui:

turi būti baigęs universitete (graduate) atitinkamą specialybę ir turintis 3 metų praktinio darbo patirtį turto vertinime;
praktikas, turintis 10 metų darbo patirtį turto versle, iš jų 5 metus turto vertinime.

Sertifikavimo egzaminai: raštu (4-5 val. trukmė), žodžiu (30 min.). Maksimalus sertifikato galiojimo laikas - 5 metai.

Egzamino programos struktūra:

1. Turto vertinimas:

· įvairūs vertinimo metodai;
· ypatumai atskirose turto vertinimo srityse;
· techninių (konstrukcinių) žinių pagrindai;
· nacionalinės ir tarptautinės turto rinkos.

1. Žinių pagrindai:

· ekonomikos (mikro ir makro);
· verslo administravimo;
· matematikos;
· statistikos;
· turto vertinimo teisės.

1. Vertintojų organizacijų sistema:

· įvairūs vertintojų tipai;
· nacionalinės ir tarptautinės organizacijos;
· vertintojų profesinės etikos reikalavimai.
4. Žinių pagrindai:
· aktualios įstatyminės bazės (nacionalinės ir tarptautinės);
· turto vertinimo sistemos reguliavimo.

Profesinės etikos kodekso reikalavimai - objektyvumas, nešališkumas, gera reputacija, profesinis uolumas, diskretiškumas ir kt.

Tęstinis profesinis mokymas: sertifikuotas vertintojas privalo kelti savo profesinę kvalifikaciją ne mažiau kaip 3 dienas per metus.
Pereinamuoju laikotarpiu, kol narės asociacijos turi nacionalinius švietimo reikalavimus, nuspręsta sukurti minimalius reikalavimus, kurie įsigaliojo nuo 2003 metų. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus TEGOVA minimalius turto vertintojų kompetencijos reikalavimus, narės asociacijos įpareigotos parengti nacionalinius turto vertintojų profesinio ugdymo (švietimo) reikalavimus, kurie atitiktų europines direktyvas ir programines nuostatas, nepaisant nacionalinių ypatumų bei įstatyminės bazės skirtumų.
Europos nekilnojamojo turto profesijų Taryba (CEPI) taip pat yra ne vieną kartą diskutavusi nekilnojamojo turto agentų ir vadybininkų studijų programų derinimo klausimais. Jos tikslas -suvienodinti studijų programas iki bendro europinio lygio visose Europos šalyse pagal minimalius švietimo reikalavimus turto agentams ir vadybininkams. Reikalavimuose nurodomi dalykai, kurie privalomi studijuojant, nustatoma minimali studijų trukmė. Tik suderinus programas atskirų šalių universitetai galėtų užtikrinti studentų mobilumą ir diplomų pripažinimą.