Europos integracijos proceso eigoje ilgą laiką vyravo nuostata, kad valstybės nacionalinis turtas yra vietinės reikšmės objektas. Tokį požiūrį iš esmės apsprendė Romos sutarties 222 straipsnis, kuriuo 1957 m. buvo įkurta Europos Ekonominė bendrija. Europos Bendrijos sutartyje teigiama: „Ši sutartis jokiu būdu nenustato valstybėms-narėms privalomų taisyklių, kaip valdyti turto nuosavybės sistemą“.1992 m. Vieningas Europos aktas, pagal kurį buvo pradėta formuoti bendra Europos rinka, taip pat nenumatė jokių tiesioginių turto valdymą reglamentuojančių priemonių. Taigi turto valdymas integracijos procese kurį laiką, deja, nebuvo pagrindiniu Europos Komisijos ekonomistų dėmesio koncentravimo objektu.
Turto vertinimo principai ir metodai buvo sukurti daugelyje šalių jau iki 1940 m., tačiau praėjusio šimtmečio penktąjį ir devintąjį dešimtmečiais vertinimo sistemos plėtra nebuvo pasiekusi tarptautinio masto. Nuo šeštojo iki aštuntojo dešimtmečio keletas Vakarų Europos šalių nacionalinių vertintojų sąjungų sukūrė ir įdiegė profesinės praktikos standartus.
Tiesioginės ir portfelinės užsienio investicijos bei ūkio globalizacija sąlygojo naują požiūrį į turto ir verslo vertinimo vaidmenį, vykdant tarptautinius atsiskaitymus ir plečiant tarptautinių investicijų apimtis. Todėl poreikis unifikuoti Europos mastu teisinę vertinimo bazę ir tarptautinius standartus tapo akivaizdus.
Pirmoji organizacija, realiai deklaravusi turto valdymo ir jo vertės nustatymo reikšmę tarptautinės ekonomikos integracijos procese, buvo Jungtinės Karalystės karališkasis atestuotų matininkų institutas RICS (Royal Institution of Chartered Surveyors), kurio iniciatyva 1977 m. buvo įkurta, jau minėta, tarptautinė organizacija Europos ilgalaikio turto vertintojų grupė TEGOVOFA (The European Group of Valuers of Fixed Assets). Jos paskirtis buvo ginti profesinius vertintojų interesus Europos Bendrijos lygmeniu. Vėliau TEGOVOFA, susijungusi su kita panašaus pobūdžio tarptautine organizacija, labiau orientuota į Rytų ir Vidurio Europą - Europos vertintojų asociacija EUROVAL (The European Property Valuers Association) - transformavosi į Tarptautinę vertintojų asociacijų grupę TEGOVA (The European Group of Valuers’ Associations). Pagrindinė TEGoVA veiklos kryptis - unifikuotų Europos vertinimo standartų ir metodikos kūrimas, dalyvavimas derinant Europos švietimo sistemas vertinimo srityje.
Kita taip pat minėta svarbi tarptautinė organizacija - tarptautinė matininkų federacija FIG (The International Federation of Surveyors) yra Jungtinių Tautų nevyriausybinė organizacija, kuri atstovauja matininkų interesams pasaulio mastu. FIG sudėtyje veikia per 10 komisijų, kurios yra diferencijuotos pagal skirtingus matininkų profesijos aspektus. Kertinis Federacijos veiklos elementas - profesinės kompetencijos standartų analizė ir plėtra. Tam, kad pasiektų užsibrėžtus tikslus, FIG skatina pažangiausios profesinės ir švietimo praktikos sklaidą.
Vertinimo standartų bei vieningos metodikos kūrimo linkme veikia ir 1981 m. įkurtas Tarptautinis vertinimo standartų komitetas IVSC (International Valuation Standarts Committee).
Vykstant sparčiam tarptautinės teisinės bazės bei profesinių standartų derinimo procesui, auga ES teisės aktų įtaka įvairioms ekonominės veiklos sritims. Vertinimo srityje ši įtaka yra pakankamai svarbi, todėl verta žinoti kai kuriuos Europos Sąjungos teisės aktus, kurie pagal savo specifiką turi įtakos vertintojų profesinei veiklai.
Septintajame dešimtmetyje buvo pradėta įgyvendinti Europos Sąjungos šalių Bendrovių teisės suderinimo programa. Programos tikslas buvo sukurti teisės pagrindus, kurie reglamentuotų pagrindinius investuotojų ir kreditorių veiklos standartus. Taip pat buvo numatoma kiek įmanoma sumažinti administracinę naštą verslui, kuris veikia daugiau nei vienoje valstybėje narėje. Nuo to laiko buvo pasiekta daug susitarimų dėl įvairių priemonių įgyvendinimo. Vykdant Bendrovių teisės derinimo programą, buvo adaptuota keletas apskaitos direktyvų. Direktyvų nuostatos, kurios buvo priimamos Europos Sąjungos lygmeniu, turėjo būti įtrauktos į nacionalinius valstybių įstatymus, paliekant vietos valdžios institucijoms teisę pasirinkti jų įgyvendinimo formas ir metodus.
Tendencija atskiroms valstybėms narėms įtraukti tam tikras išlygas į Europos Sąjungos apskaitos direktyvas kuo toliau, tuo labiau tapo abejotina. Kapitalo rinkos globalizacija vis labiau išryškino palyginamumo problemą ir dėl šios priežasties skirtingų variantų buvimas tapo vis labiau nepriimtinas.
1995 m. Europos Komisija adaptavo naują apskaitos strategiją. Šios strategijos tikslas - siekti atskirų Europos Sąjungos šalių įmonių ataskaitų palyginamumo ir integruoti Europos Sąjungos apskaitos sistemų unifikavimo pastangas į bendrą tarptautinio derinimo kontekstą, kad būtų sudarytos sąlygos ES įmonėms netrukdomai veikti tarptautinėje rinkoje. Kaip šios naujos strategijos dalis buvo patvirtinta programa, pavadinta „Interpretatyviu bendradarbiavimu“, kurios tikslas - teikti pagalbą struktūroms, atsakingoms už finansų apskaitos standartų kūrimą valstybėse narėse, apskaitos profesijos atstovams bei investuotojams ir kitiems įmonių ataskaitų naudotojams.
Viena iš aktualiausių atskirų profesinių standartų unifikavimo problemų yra ta, kad dažnai skirtingų profesijų terminijoje tas pats posakis įgauna skirtingą prasmę.
Puikus pavyzdys galėtų būti dabartinės vertės (rinkos vertė, grynoji rinkos vertė, teisinga vertė, grynoji teisinga vertė) sąvoka, kuri yra skirtingai traktuojama įvairiose konkretaus turto ir verslo charakteristikose. Visi rinkos vertės apibrėžimai yra pagrįsti rinka ir nacionalinės prekybos turtu kriterijais. Tačiau sunku įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis (veikiančios įmonės kontekstu) turtas galėtų būti pateiktas į rinką kaip atsieta dalis.
Teisingos vertės apibrėžimai kai kuriose metodikose yra beveik adekvatūs rinkos vertės sąvokai.
Rinkos vertė pagal tarptautinius vertinimo standartus yra „apskaičiuota (pinigų) suma, kuri vertinimo dieną galėtų pakeisti turtą suinteresuoto pirkėjo ir suinteresuoto pardavėjo tiesioginio sandorio metu, atlikus tinkamus rinkodaros veiksmus, jei abi šalys veikia protingai, apdairiai ir savo noru (neverčiamos)“.
ES Direktyvoje „Dėl draudimo įmonių metinių ir suvestinių (konsoliduotų) ataskaitų“ (91/674/EEC) yra pateikiamas toks rinkos vertės apibrėžimas: „Rinkos vertė turi išreikšti kainą, už kurią galima parduoti žemę ir pastatus, vertinimo dieną sudarius privačią sutartį tarp suinteresuoto pardavėjo ir tiesioginio pirkėjo, su sąlyga, kad šis turtas yra viešai pasiūlytas rinkoje, kad rinkos sąlygos leidžia jį tinkamai pateikti, ir jei atsižvelgiant į turto pobūdį, deryboms dėl turto pardavimo skirta pakankamai laiko“.
Teisinga pastatų bei žemės vertė yra paprastai jų rinkos vertė, jeigu turtas naudojamas pagal paskirtį (existing use). Šia vertės kategorija paprastai naudojasi kvalifikuoti vertintojai savo paskaičiavimuose.
Pagal Tarptautinius apskaitos standartus teisinga vertė „yra suma į kurią turtas gali būti pakeistas tarp protingų, suinteresuotų šalių tiesioginio sandorio metu“ (TAS 16). Tačiau teisingos vertės apibrėžimas nėra įprastas vertintojų praktikoje, jis yra specifinis finansų apskaitos terminas. Vertintojai paprastai naudoja rinkos vertės sąvoką. Atrodytų, kad teisinga vertė galėtų atitikti rinkos vertę vertinimo dieną, tačiau vis dėlto finansų apskaitoje naudojamas teisingos vertės apibrėžimas skiriasi nuo rinkos vertės apibrėžimo. Be to, apskaitoje teisingos vertės sąvoka atitinka finansinėje atskaitomybėje naudojamus vertės apskaičiavimo metodus, kai atskaičiuojama nusidėvėjimo suma, o tai prieštarauja rinkos vertės koncepcijai, nes nusidėvėjimas nėra susijęs su rinkos kainų pasikeitimu.
Rinkos vertė apibrėžia labiausiai tikėtiną turto kainą, kurios galima realiai tikėtis atviroje rinkoje, tuo tarpu teisinga vertė yra pasyvi kainos ir vertingumo atžvilgiu. Rinkos vertė nustatoma konkrečią dieną, o teisinga vertė yra pasyvi jos nustatymo datos atžvilgiu ir gali būti net suprasta kaip pastovi vertė.
Įvairių šalių institucijose bei tarptautinėse organizacijose, nagrinėjančiose šių dviejų sąvokų tarpusavio ryšio ir taikymo problemą, vyrauja nuomonė, kad rinkos vertės apibrėžimas galėtų būti įtrauktas į apskaitos standartus vietoje teisingos vertės apibrėžimo.
Beje, Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme rinkos vertė apibrėžiama taip: „apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų“. Šis apibrėžimas beveik adekvatus Tarptautinių standartų rinkos vertės sąvokai.
AB „Lietuvos draudimo“ Pastatų draudimo taisyklėse, patvirtintose Draudimo priežiūros tarnybos, pastato rinkos vertės - „tai pastato inventorinė ar įkainota vertė, atsižvelgiant į pastato nusidėvėjimą, statybos darbų brangimą per laikotarpį nuo pastato inventorizavimo ar įkainavimo datos iki draudimo sutarties sudarymo datos bei galiojimo pabaigos ir įvertinus rinkos pataisos koeficientą, priklausantį nuo vietovės“. Šis apibrėžimas neatitinka nei ES Direktyvos rinkos vertės apibrėžimo, nei tarptautinių apskaitos ar vertinimo standartų rinkos vertės ar teisingos vertės sąvokų.
Tarptautinės vertintojų organizacijos (Tarptautinis standartų komitetas - IVSC, Europos vertintojų asociacijų grupė - TEGoVA, Tarptautinė Matininkų Federacija - FIG ir kt.) glaudžiai bendradarbiauja su suinteresuotomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis institucijomis tarptautinės teisės kūrimo ir plėtros srityje, teikia pasiūlymų ir pastabų dėl ginčytinų punktų tobulinimo ir bendros turto vertinimo profesinės teisinės bazės kūrimo.
