Skirtingiems turto vertinimo tikslams pasiekti skaičiuojamos skirtingos vertės, pav., nekilnojamojo turto vertė gali būti rinkos, atkuriamoji, naudojimo, investicinė ir t. t. Atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui, parenkamas turto vertės nustatymo metodas. Taigi vienas iš svarbesnių vertinimo proceso etapų – vertinimo tikslo nustatymas bei ieškomos vertės apibūdinimas. Šiuo atveju itin svarbią reikšmę turi verčių sąvokos, kurias įvairiai traktuojant galimi pakankamai skirtingi turto vertinimo rezultatai.Viena iš reikšmingiausių verčių sąvokų yra rinkos vertė. Tarptautinėje turto vertinimo praktikoje daugelio šalių rinkos vertės sąvokos apibrėžiamos savitai, tačiau galima išskirti dvi esmines sampratas. Viena iš jų: rinkos vertė yra orientuota į geriausią ir efektyviausią turto naudojimą (Didžioji Britanija ir Šiaurės Amerika). Antroji rinkos vertės sąvoka yra orientuota į vidutinę rinkos kainą. Šia samprata vadovaujasi daugelis Europos Sąjungos šalių (Vokietija, Olandija, Prancūzija, Italija ir t. t.).
Pagrindiniame dokumente, reglamentuojančiame anglosaksiškąją turto vertinimo sistemą, Karališkojo privilegijuotų matininkų instituto (Royal Institution of Chartered Surveyors) Raudonojoje knygoje, apibrėžiama, kad rinkos vertė (Market Value) yra besąlyginis nekilnojamojo turto pardavimas vertės nustatymo dieną geriausia kaina. Turtas parduodamas žinant, kad pardavėjas tai atlieka savanoriškai, iki vertės nustatymo dienos skiriamas laiko tarpas atlikti tam tikras procedūras (atsižvelgiama į nuosavybės ypatumus ir rinkos sąlygas), kaina ir kitos aplinkybės iki sutarties pasirašymo lieka nepakitusios, į ypatingų sąlygų pirkėjus neatsižvelgiama, abi derybų šalys veikia dalykiškai, apdairiai ir nevaržomai. Komentuojama, kad rinkos vertė yra eksperto pristatyta geriausia kaina, t. y. aukščiausia kaina, kurią galima pasiekti rinkoje, ji nėra nei vidutinė kaina, nei tikra kaina, kurią mano gauti pardavėjas, rinkos vertę padeda nustatyti maksimalus ir geriausias panaudojimas.
Vokiškoji rinkos vertės sąvoka (Verkehrswert) nusako vidutinę kainą, kuri atitinka faktinę pardavimo kainą, lygią rinkos kainų svyravimų vidurkiui tam tikru laikotarpiu. Ji yra orientuota į vertinimo dieną esantį įprastinį rinkos aktyvumą, faktines turto savybes ar kitas ypatybes, nėra atsižvelgiama į neįprastas ir asmenines aplinkybes, kurios galėtų mažinti ar didinti rinkos vertę. Prie neįprastų aplinkybių priklauso turto įsigijimas: iš varžytinių, aukciono tvarka, taikant kainų nuolaidas, ypatingomis mokėjimo sąlygomis.
Asmeninės aplinkybės kyla iš sutarties šalių. Pirkimo kainos, paveiktos asmeninių sąlygų, negali būti rinkos vertės nustatymo pagrindas. Prie asmeninių sąlygų priklauso: turto pardavimas giminėms, iš bėdos verčiami pardavimai, ypatingi interesai, spekuliaciniai laukimai, kitos kainą veikiančios aplinkybės.
TEGOVA rinkos vertės apibrėžimas beveik atitinka Tarptautinio turto vertinimo standartų komiteto (International Valuation Standarts Committee, toliau IVSC) apibrėžimą. Jis nurodo, kad rinkos vertė yra tikėtina pinigų suma, už kurią vertinimo dieną norintis pirkti ir norintis parduoti, atlikę tinkamus rinkodaros veiksmus, tiesioginio sandorio metu keičiasi turtu, abiem šalims veikiant dalykiškai, protingai ir be prievartos. Norint nustatyti rinkos vertę, reikia visų pirma nustatyti, kaip turtą galima maksimaliai ir geriausiai panaudoti, t. y. rinkos vertės sąvoka yra grindžiama maksimaliu ir geriausiu panaudojimu, kurio dėka vertinamas turtas įgauna aukščiausią vertę. Standartuose komentuojama, kad sąvoka „tikėtina pinigų suma“ atmeta specifines išimtis, susijusias su kainos padidinimu ar sumažinimu tam tikromis aplinkybėmis ar tam tikromis sąlygomis: netipinio finansavimo atveju, ypatingų nuolaidų ar lengvatų, kitais ypatingos vertės atvejais. Sąvoka „tiesioginio sandorio metu“ reiškia, kad sandoris sudarytas tarp dviejų šalių, kurios nėra susijusios jokiais ypatingais ar išskirtiniais ryšiais, kurie galėtų lemti kainos lygio ir rinkos neatitikimą ar jos padidėjimą dėl „ypatingos vertės“. Tai reikštų, kad visi sandoriai, sudaryti neįprastomis ar asmeniškumais pagrįstomis aplinkybėmis privalo būti eliminuojami iš rinkos duomenų bazės.
Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme rinkos vertės apibrėžimas skamba panašiai, kaip ir Europos bei tarptautiniuose turto vertinimo standartuose: „Rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų“. Plačiau sąvoka nekomentuojama. Turto vertinimo pagrindų įstatyme pateikiamas toks turto (būtent ne rinkos vertės, o turto) vertės nustatymo principas: „turto vertė nustatoma laikantis … turto pakeitimo kitu turto bei alternatyvaus (būtent alternatyvaus, o ne maksimalaus ir geriausio) turto panaudojimo principų“. Minėtame įstatyme nurodoma, kad vertindamas turtą, vertintojas turi vadovautis „…Vyriausybės patvirtinta metodika, suderinta su Tarptautiniais vertinimo standartais bei normomis…“, t. y. ne pačiais standartais, bet metodika, kuri turėtų būti su jomis suderinta. Nurodytoje metodikoje pateikiamas visiškai analogiškas įstatyme esančiam rinkos vertės apibrėžimas be platesnių komentarų bei maksimalaus ir geriausio panaudojimo apibrėžimas, tačiau jo ryšys su rinkos vertės sąvoka niekur nenurodomas, kai kuriuose paragrafuose naudojama niekur nepaaiškinta sąvoka „vertė rinkoje“. Tarp metodikoje pateikiamų turto vertinimo procedūros etapų punkto, skirto maksimalaus ir geriausio turto panaudojimo tyrimui, nėra. Todėl tiesiogiai neaišku, ar Lietuvoje rinkos vertės sąvoka orientuota į aukščiausią kainą rinkoje, ar vidutinę rinkos kainą.
Lietuviškajame rinkos vertės apibrėžime nurodoma, kad „abi sandorio šalys veiktų … nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų“ pakankamai aptaki, suteikianti galimybių įvairioms interpretacijoms. Turto vertinimo metodikoje tiesioginio nurodymo apskaičiuojant rinkos vertę neatsižvelgti į pirkimo – pardavimo sandorius, įvykusius neįprastomis ar asmeninėmis aplinkybėmis nėra, tiesiog konstatuojama, kad „turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo – pardavimo sandorius“. Iš metodikoje išvardintų svarbiausių turto vertės nustatymo kriterijų (jų pateikiama trylika) neįprastoms ir asmeninėms aplinkybėms (turto įsigijimas iš varžytinių, aukciono tvarka, taikant kainų nuolaidas, ypatingomis mokėjimo sąlygomis, turto pardavimas giminėms, iš bėdos verčiami pardavimai, ypatingi interesai, spekuliaciniai laukimai, kitos kainą veikiančios aplinkybės ir pan.) skirtų punktų nėra. Remiantis tuo, būtų galima daryti išvadą, kad „ypatingų sąlygų“ pirkimo – pardavimo sandoriai gali būti naudojami, apskaičiuojant turto rinkos vertę. Kita vertus, rinkos vertės apibrėžime, pateikiamame minėtoje turto vertinimo metodikoje, naudojamos sąvokos „apskaičiuota pinigų suma“ ir „sudarius tiesioginį komercinį sandorį“, kurios yra labai panašios į Europos turto vertinimo standartuose pakomentuotąsias (juose sąvoka „tikėtina pinigų suma“ atmeta specifines išimtis, susijusias su kainos padidinimu ar sumažinimu tam tikromis aplinkybėmis, ar tam tikromis sąlygomis; netipinio finansavimo atveju, ypatingų nuolaidų ar lengvatų, kitais ypatingos vertės atvejais. Sąvoka „tiesioginio sandorio metu“ reiškia, kad sandoris sudarytas tarp dviejų šalių, kurios nėra susijusios jokiais ypatingais ar išskirtiniais ryšiais, galinčiais lemti kainos lygio ir rinkos neatitiktį ar jos padidėjimą dėl „ypatingos vertės“). Tačiau lietuviškoji turto vertinimo metodika šių sąvokų plačiau nekomentuoja, o Europos turto vertinimo standartai organizacijos narėms nėra privalomi, tik rekomenduotini. Todėl vienareikšmiško atsakymo, atsižvelgti, ar ne, apskaičiuojant rinkos vertę, į pirkimo – pardavimo sandorius, įvykusius neįprastomis ar asmeninėmis aplinkybėmis, nėra.
Įvairių rinkos vertės sąvokų palyginimas apibendrinamas 1 lentelėje.
1 lentelė. Europos bei tarptautiniuose turto vertinimo standartuose pateikiamos, anglosaksiškosios, vokiškosios ir lietuviškosios rinkos vertės sąvokų palyginimas
Požymis
TEGOVA ir IVSC sąvoka
Anglosaksiškoji sąvoka
Vokiškoji sąvoka
Lietuviškoji sąvoka
Maksimalus ir geriausias panaudojimas
Atsižvelgiama
Atsižvelgiama
Neatsižvelgiama
Neaišku
Sandoriai įvykę asmeninėmis ar neįprastomis aplinkybėmis
Neatsižvelgiama
Neatsižvelgiama
Neatsižvelgiama
Neaišku
Nors rinkos vertę būtų galima pavadinti esmine turto vertinimo sąvoka, labai svarbūs ir kitų verčių apibrėžimai. Pavyzdžiui, IVSC yra nustatęs, be rinkos vertės, daug skirtingų turto verčių, suskirstydamas jas į objektyvias, arba pagrįstas rinka, bei subjektyvias, arba ne rinka pagrįstas (verčių sąvokos apibendrinamos 2 lentelėje).
2 lentelė. Vertės formos ir jų klasifikavimas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį požiūrį į vertę (pagal IVSC)
Terminai, vartojami vertinant
Objektyvi vertė
Subjektyvi vertė
Apibrėžimas
Rinkos vertė
+
Apskaičiuota (pinigų) suma, kuri vertinimo dieną galėtų pakeisti turtą suinteresuoto pirkėjo ir suinteresuoto pardavėjo tiesioginio sandorio metu, atlikus tinkamus rinkodaros veiksmus, jei abi šalys veikia protingai, apdairiai ir savo noru (neverčiamos).
Esamo panaudojimo vertė
+
Turto rinkos vertė, nekeičiant jo panaudojimo tikslo ir darant prielaidą, kad turtą galima parduoti atviroje rinkoje, nepriklausomai nuo to, ar dabar turtas maksimaliai ir geriausiai panaudojamas, ar ne.
Maksimalus ir geriausias panaudojimas
+
Labiausiai tikėtinas fizinis panaudojimas, tinkamai pateisinamas, leistas įstatymų, finansiškai naudingas, kurio dėka vertinamas turtas įgauna aukščiausią vertę.
Naudojimo vertė
+
Vertė, kurią turi specifinės paskirties turtas, būdamas visos įmonės dalimi, neatsižvelgiant į maksimalų ir geriausią tos nuosavybės panaudojimą, arba pinigų suma, kurią būtų galima gauti tą turtą pardavus.
Investavimo vertė
+
Turto vertė tam tikram investuotojui arba jų grupei numatomo investavimo tikslams.
Veikiančios įmonės (nedalomos visumos) vertė
+
+
Verslo visumos vertė.
Apdraudžiama vertė
+
+
Vertė, pagrįsta apibrėžimais draudimo sutartyje.
Įkainojimo vertė
+
+
Vertė, pagrįsta apibrėžimais iš taikytinų įstatymų, susijusių su turto įkainojimu.
Atkūrimo kaštai, atėmus nusidėvėjimą
+
+
Vertinimo metodas, pagrįstas optimizavimu bei dabartinio turto panaudojimo vertės apskaičiavimu, pridėjus bendrus dabartinius atstatymo kaštus ir atėmus fizinio nusidėvėjimo ir kitus moralinio (funkcinio ir ekonominio) nusidėvėjimo atskaitymus.
Likutinė vertė
+
Turto, išskyrus žemę, kurio atsikratoma, panaudojant medžiagas, iš kurių jis padarytas, užuot toliau naudojus be specialaus remonto ar pritaikymo kitiems tikslams, vertė.
Likvidacinė arba priverstinio pardavimo vertė
+
Suma, kurią galima gauti pardavus turtą per labai trumpą laiką, neatitinkantį nustatyto turto buvimo rinkoje laikotarpio, numatyto rinkos vertės apibrėžime.
Ypatinga vertė
+
+
Terminas, susijęs su nepaprastąja vertės dalimi, esančia virš rinkos vertės. Tokia vertė atsiranda tada, kai turtas materialiai, funkciniu požiūriu ar ekonomiškai yra susijęs su kitu turtu: pavyzdžiui, šalia esančiu turtu.
Apskaitoje naudojami terminai
Teisinga vertė
+
Suma, į kurią turtas gali būti pakeistas tarp protingų suinteresuotų šalių tiesioginio sandorio metu. Priešingai, nei rinkos vertė, teisinga vertė numato pardavimą kitokiomis aplinkybėmis ir kitomis sąlygomis, nei tos, kurios vyrauja atviroje rinkoje normaliam, įprastu būdu pateiktam turtui. Teisinga vertė yra vartojama teisiniams tikslams, kai siekiama nustatyti atsiskaitymo sumą ginčuose tarp šalių (šios aplinkybės rinkos vertės apibrėžime nenumatytos).
Nusidėvėjimo suma
+
+
Pradinė turto kaina ar kita ją atstojanti kaina, pavyzdžiui, perkainavimo suma, atėmus apskaičiuotą likutinę turto vertę.
Perkainavimo suma
+
Žemės valdos, įmonės ar įrengimų vertė, kurią vertindamas paprastai nustato profesionalus vertintojas.
Atgautina suma
+
+
Suma, kurią įmonė tikisi atgauti ateityje parduodama turtą, įskaitant likutinę vertę pardavus.
Gryna pardavimo (realizavimo) vertė
+
Apskaičiuota turto pardavimo normaliomis sąlygomis kaina, atėmus pabaigimo kaštus. Šia prasme gryno pardavimo vertė yra panaši į rinkos vertę, atėmus turto pardavimo kaštus, kai yra laikomasi visų vertės apibrėžimo reikalavimų.
(Turto) praradimo vertė.
+
+
Turto vertė jo dabartiniam savininkui, prilygstanti didžiausio jo naudingumo dabartiniam savininkui vertei arba turto likvidavimo ar jo perleidimo vertė. Turto praradimo vertė yra tokio vertinimo pagrindo pavyzdys, kuris atspindi turto, kaip nedalomos visumos dalies, naudojimo vertės ne rinkos sąvoką ir kartais vadinama optimalia turto praradimo verte.
2 lentelėje nurodyta verčių skalė pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį požiūrį į vertę, sietina su skirtingais vertės apskaičiavimo principais. Jie gali būti dvejopi: pagrįsti rinka (tai dažniausiai „objektyvi“ vertė) ir nepagrįsti rinkos veiksniais („subjektyvi“ vertė).
Dažnai pasitaiko painiavos dėl apskaitoje taikomų vertinimo terminų ir metodų. Finansinės ataskaitos tikslas yra pagal tarptautinius apskaitos standartus teisingai pateikti įmonės veiklos rezultatų ir finansinės būklės duomenis. Apskaitos standartai nėra skirti pačiai įmonei vertinti. Jie suteikia galimybę turto vertinimą pateikti įmonės finansiniuose dokumentuose ir atskaitomybėje. Jie taikomi dabartinės rinkos vertinimui ir vertinimui kitais būdais, pagrįstais pradine kaina. Ilgalaikio materialaus turto vertė, pateikta finansinėje atskaitomybėje, dažnai yra vadinama tokio turto grynąja suma. Lyginant su pradine kaina, grynoji suma rodo bendrąją sumą, atėmus sukauptą nusidėvėjimą (apie nusidėvėjimą bus kalbama kitose paskaitose). Grynoji suma paprastai laikoma grynąja pakartotinai apskaičiuota suma, gaunama indeksuojant pradinę kainą, arba turtą, įvertinant ir periodiškai atliekamu pakartotinu jo įvertinimu. Visas įmonės naudojamas turtas vertinamas vadovaujantis jo esamo panaudojimo principu. Tačiau, jei įmonė turi turto, kuris dėl tam tikrų priežasčių nėra naudojamas įmonės veikloje, toks turtas turi būti vertinamas pagal maksimalaus ir geriausio panaudojimo principą.
Kai reikia vertinti paskolos garantijas, užstatus ar skolinius įsipareigojimus, gali būti keliami kitokie reikalavimai, nei vertinant turtą finansinės atskaitomybės tikslais. Pavyzdžiui, rinkos vertė, nekeičiant panaudojimo tikslo dažnai netinka, kai vertinamas turtas, kuris bus panaudotas kaip užstatas. Vertinant turtą, kuris bus panaudotas kaip užstatas paskolai, hipotekos pažymai ar skoliniam įsipareigojimui, reikia apskaičiuoti tokio turto rinkos vertę pagal tarptautinius standartus. Reikalavimai užstatų vertinimui panašūs į kitus reikalavimus, orientuotus į rinkos vertę. Paprastai vertintojai, šiuo atveju, susiduria su rinkos verte. Bet būna atvejų, kai remiamasi nedalomos visumos vertės apskaičiavimu, likvidavimo verte ar kitokiomis vertės kategorijomis, atsižvelgiant į įstatymus, sąlygas, paskolos gavėjo reikalavimus. Kai reikalaujantiems užstato arba norintiems žinoti jo dydį reikia, kad jo vertė būtų nustatyta ne rinkos vertės pagrindu, vertinimo ataskaitoje nurodomas skirtumas tarp ne rinkos vertės ir rinkos vertės. Tačiau skolintojams lieka svarbi rinkos vertė.
Sudarant finansines sutartis, dažnai reikia įkeisti konkretų turtą. Galima ir plačiau apibrėžti garantiją, reikalingą paskolai, užstatui ar skoliniams įsipareigojimams. Kartais paskolos užstatas prilygsta grynajai įmonės vertei, o atskiros turto dalys visai nesvarbios.
Turto vertinimo teorijoje ir praktikoje dažnai vartojama naudojimo vertės kategorija.
Naudojimo vertę rodo turto panaudojimo vertė. Ją galima apibrėžti kaip dabartinę visų tikėtinų pajamų iš to turto lemiamų pinigų srautų vertę. Tai yra subjektyvus dydis ir, kitaip nei rinkos vertė, priklauso nuo tokių subjektyvių sąlygų:
pirkėjo ateities planų ir rizikos valdymo; gerų nuomininkų pritraukimo galimybės; galimo antkainio dydžio; operatyvinių kaštų optimizavimo ir t. t.Taigi, to paties turto vertė skirtingam pirkėjui yra skirtinga. Be to, vertės skaičiavimuose reiktų atsižvelgti ir į sinergijos efektą, kai naujas įsigyjamas turtas yra viso investicijų portfelio dalis. Sandoris įvyksta, kai pirkėjui parduodamo objekto naudojimo vertė yra didesnė negu pardavėjui, ir pardavėjas parduodamas įgyja didesnę naudą, nei naudodamas turtą.
Panaudos vertė kartu su rizikos verte yra investicinių sprendimų ir investicijų portfelio valdymo pagrindas. Šiomis vertėmis grindžiama analizė ir skaičiavimai, kuriais remiamasi darant turto pirkimo, pardavimo, rekonstravimo, atnaujinimo ir t. t. sprendimus.
Pagrindinis naudojimo vertės nustatymo metodas yra numatomų piniginių srautų diskontavimas. Be numatomų pajamų, dar įvertinamos investicijos ir dėl turto įsigijimo atsiradusios naujos finansavimo galimybės prognozuojamu laikotarpiu.
Vis dėlto lyginant rinkos vertės koncepcijos taikymą ir naudojimo vertės koncepcijos taikymą, pastaroji pralaimi. Taip yra todėl, kad rinkos vertė ilgą laiką gali būti pagrindu tolesniems skaičiavimams, kai reikia įvertinti tokius veiksnius: rizika, ateities pajamų pokyčiai dėl turto nulemtų pinigų srautų, rinkos kainų kitimas.
Nustatant turto vertę, pagrįstą rinkos veiksniais, pagrindu pripažįstamos dvi tarptautinių standartų verčių skalėje esančios vertės – tai rinkos vertė ir atkuriamoji vertė. Šios bazinės vertės konkrečiomis turto vertinimo situacijomis ir vertintojų ataskaitose gali būti modifikuojamos.
Pažymėtina, kad Lietuvoje teisės ir poįstatyminiuose aktuose nurodytų verčių skalėje dar dominuoja tokios verčių formos: nominali indeksuota žemės sklypo kaina; rinkos kaina; dabartinė vertė; mokestinė vertė; apmokestinamoji vertė (remiantis rinkos kainomis); balansinė vertė.
Tam, kad nustatant turto vertę būtų laikomasi vieningos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, tarptautinių turto vertinimo standartų reikalavimais, Lietuvos vyriausybinės institucijos ir turto vertintojai yra įpareigoti plėtoti turto vertinimo sistemą, apimančią teisinių, ekonominių, finansinių, informacinių, metodinių ir kitų priemonių kompleksą (tarp jų ir išplėstinę verčių skalę).
Anglosaksiškąją turto vertinimo sistemą reglamentuojančioje Karališkojo privilegijuotų matininkų instituto Raudonojoje knygoje, kaip ir Vokietijoje, kitos vertės (pav., pardavimo vertė, įkeitimo vertė, draudimo vertė) yra taip pat apibrėžtos. Yra tik vienas skirtumas – Karališkasis privilegijuotų matininkų institutas sąvokas apibrėžia labai griežtai. Lietuvos turto vertinimo sistemą reglamentuojančioje metodikoje apibūdinamos: atkuriamoji vertė – vertinimo metu nustatyta pinigų suma (kaštai), kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti (įrengti); naudojimo vertė – vertinimo metu apskaičiuota pinigų suma, atspindinti turto ekonominį naudingumą (turto teikiamą ekonominę naudą). Pažymėtina, kad lietuviškoji naudojimo vertės samprata iš esmės skiriasi nuo IVSC pateikiamos sąvokos. Likutinės vertės apibrėžimą galima rasti tik Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkoje, nurodančioje, kad tai apgadintos transporto priemonės vertė, nustatyta, pagal įteisintą skaičiavimo metodiką. Likvidacinės (priverstinio pardavimo) vertės apibrėžimas pateikiamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme, kuriame nurodoma, kad tai yra pinigų suma, kurią galima gauti parduodant turtą per trumpą laiką, neatitinkantį normalaus pardavimo rinkoje laikotarpio. Šie du apibrėžimai iš principo atitinka IVSC sąvokas. Kitų verčių (draudimo, investicinės, įkeitimo ir kt.), analogiškų tarptautiniuose vertinimo standartuose nurodytoms, apibrėžimų kokiose nors Lietuvos turto vertinimo sistemą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nepavyko aptikti. Kadangi, kaip jau buvo minėta, pagal LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, turto vertintojai turi vadovautis ne pačiais Tarptautiniais vertinimo standartais, o su jais suderinta metodika, reiktų daryti išvadą, kad kitos vertės šiuo metu Lietuvoje iš viso nėra apibrėžtos.
Todėl turto ir verslo vertintojai neišvengiamai turi vadovautis tarptautiniais , europiniais (regioniniais), ir nacionaliniais vertinimo standartais.
