Turto vertinimo teisinė bazė Lietuvoje pradėta formuoti 1995 m. Pirmieji teisės aktai, reglamentuojantys vertintojų veiklą, buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai: 1995 m. kovo 28 d. nutarimas Nr. 440 „Dėl turto vertės nustatymo“ (paskutinė redakcija 1996 m. vasario 7 d.), 1995 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 895 „Dėl turto vertintojų atestacinės komisijos nuostatų patvirtinimo“ (minėti nutarimai jau negalioja), 1996 m. vasario 14 d. nutarimas Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“.Remiantis nutarimu Nr. 440 „Dėl turto vertės nustatymo“ buvo reglamentuojami turto vertės nustatymo metodai ir atvejai, išvardijami turto vertinimo metodai, turto vertintojo teisės ir pareigos, nurodomi būtini turto vertinimo dokumentai.
Nutarime Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“ buvo pateikta bazinė metodinė medžiaga. Jame apibrėžiami turto vertintojų veiklos pagrindai, procedūriniai vertinimo proceso nurodymai, palyginamosios vertės, atkuriamosios vertės, naudojimo pajamų vertės nustatymo metodai bei jų taikymo principai, pateiktas turto vertinimo dokumentų sąrašas.
Nutarimas Nr. 895 „Dėl turto vertintojų atestacinės komisijos nuostatų patvirtinimo“ įteisino instituciją, kuri buvo įgaliota suteikti turto vertintojams pažymėjimus, leidžiančius vykdyti atitinkamo turto vertinimą.
Minėti nutarimai buvo pirmas žingsnis, įteisinant tarptautinius vertinimo metodais ir kriterijais pagrįstus bendruosius turto vertės nustatymo principus bei turto vertinimo metodiką, sudarančią sąlygas objektyviai nustatyti turto vertę, nepriklausomai nuo jo nuosavybės formos. Jie atvėrė kelią kurti vieningą, rinkos principais pagrįstą turto vertinimo sistemą Lietuvoje.
Vienodas požiūris į turto, verslo ir kapitalo vertę yra esminė prielaida plėtoti valstybės finansų ir ūkio sistemą, sprendžiant turto ir kapitalo apmokestinimo, privatizavimo ir teisingo atlyginimo savininkams, paimant jų turtą visuomenės poreikiams, klausimus.
Tačiau šie pirmieji teisės aktai netapo pakankamu pagrindu, reglamentuojančiu turto ir verslo vertinimo veiklą, negalėjo užtikrinti reikalavimų, keliamų vertintojų veiklos profesionalumui. Vertinimo sąvokos bei metodai juose nebuvo pakankamai aiškiai apibrėžti. Tai sudarė sąlygas Lietuvoje susiformuoti keletui minėtų ir rinkos, ir senais metodais pagrįstų turto vertinimo sistemų, o tai sukėlė painiavą šalies finansų ir ūkio organizacijose ir sukūrė prielaidas piktnaudžiauti. Viena vertus, tai tarptautiniais rinkos principais ir metodais pagrįstas turto vertinimas, taikomas turtą parduodant, perduodant kaip nepiniginį (turtinį) įnašą, mainant, dovanojant, apdraudžiant, jungiant su kitu turtu, padalijant ir atidalijant iš bendro turto, įkeičiant, laiduojant ar garantuojant juo, išnuomojant ar perduodant kitiems asmenims paslaugos, panaudos pagrindais, taikant bankroto procedūras, vykdant teismų sprendimus, nuosprendžius ir nutartis dėl turtinių išieškojimų, parduodant turtą iš varžytinių arba savininkų pageidavimu.
Kita vertus, egzistavo institucinė - žinybinė turto vertinimo praktika, paveldėta iš planinės ekonomikos laikotarpio, kuri nebuvo pagrįsta rinkos principais ir neatitiko ekonominio gyvenimo realijų. Ji buvo naudojama vertinant žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą, jį apmokestinant, deklaruojant, apskaitant bei paimant turtą visuomenės poreikiams.
Susidarius tokiai situacijai, atsižvelgiant į Lietuvos gyvenimo realijas, besiformuojančią vertinimo sistemą ir su ja susijusias problemas finansų ir ūkio sektoriuose, 1997 m. buvo pradėtas rengti Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo projektas. Po ilgų svarstymų įstatymas 1999 m. gegužės 25 d. priimtas. Šis įstatymas nustato pagrindinius turto vertinimo principus ir atvejus, vertės nustatymo būdus ir metodus bei jų parinkimo tvarką, turto vertinimo procedūras, turto vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas ir atsakomybę. Palyginti su Vyriausybės nutarimu Nr. 440, įstatymo turinys daug platesnis, detaliau apibrėžiami konkretūs atvejai.
Turto vertinimo pagrindų įstatymo projektas buvo rengiamas, išstudijavus tarptautinę turto ir verslo įstatymų praktiką, atsižvelgiant į Europos Sąjungos šalių (Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Švedijos, Suomijos ir kt.), Norvegijos, Kanados, Jungtinių Amerikos Valstijų, taip pat Rytų ir Vidurio Europos šalių (Lenkijos, Čekijos, Rusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos) patirtį.
Aptariant įstatymo projektą ir lyginant jį su nutarimu Nr. 440 galima paminėti, kad gerokai prasiplėtė įstatyme pateikiamų sąvokų skaičius, atsirado papildomi individualaus ir masinio vertinimo apibrėžimai. Turto vertinimo objektus (kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą) papildė „teisė į turtą“, o tai esminis skirtumas, nes nutarime Nr. 440 finansinis turtas nebuvo traktuojamas kaip vertinimo objektas. Turto vertinimo atvejus papildė turto paėmimas visuomenės poreikiams, pripažinimas bešeimininkiu. Turto vertinimo rūšių skiriamos dvi: bendrasis vertinimas (atliekamas savanorišku užsakovo ir vertinančios įmonės susitarimu; atliekant bendrąjį vertinimą taikomas individualus vertinimo būdas) ir specialusis vertinimas (atliekamas įstatymų nustatyta tvarka turtą apmokestinant, paimant jį visuomenės poreikiams ir kitais atvejais, kai veikiama valstybės ir visuomenės interesais; šiuo atveju taikomas masinis arba individualus vertinimo būdai). Įstatyme detalizuoti reikalavimai vertintojų kvalifikacijos reikalavimai, įvardytas faktas, kad vertintojų veiklos priežiūrą atlieka valstybinės vertintojų veiklos priežiūros institucija, numatytas vertintojų privalomas civilinės atsakomybės draudimas, apibrėžiami vertintojų bešališkumo ir nepriklausomybės reikalavimai.
Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1157 patvirtinta nauja „Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarka“, įteisinanti keturis turto vertintojų kvalifikacijos lygius bei naują kvalifikacijos suteikimo tvarką. Minėtu nutarimu pavesta Finansų ministerijai įgalioti Audito ir apskaitos institutą vykdyti turtą vertinančių įmonių ir turto vertintojų veiklos priežiūrą ir atitinkamai pakeisti instituto pavadinimą (Audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas) ir jo įstatus.
2002 m. pavasarį jau parengtas Turto ir verslo vertinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pirmasis variantas. Jame pagrindiniai akcentai - Lietuvos visuomeninių profesinių organizacijų (LTVA ir LTVVĮA) statuso įteisinimas turto ir verslo vertinimo sistemos plėtros požiūriu. Minėta, kad įstatymo pakeitimo projekte buvo numatyta suteikti įgaliojimus LTVA - turto vertintojų atestavimo ir priežiūros srityje.
Kitas minėto įstatymo pakeitimo projekto variantas - suabejojus Lietuvos turto vertintojų asociacijos kompetencija vertintojų atestavimo ir veiklos priežiūros klausimais, Teisingumo ministerija kartu su Finansų ministerija ir Ūkio ministerija pasiūlė Vertintojų Rūmų su privaloma naryste kaip vertintojų savivaldos ir veiklos priežiūros instrumento modelį. Šio modelio svarstymas ir derinimas taip pat užtruko.
Dar vienas svarstyti pateiktas modelis - LR Audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto reorganizavimas (keičiant ne tik pavadinimą) - į Turto vertinimo institutą (keičiant ne tik pavadinimą, bet ir struktūrą bei funkcijas).
Taigi, jau penkis metus užtrukęs įstatymo pakeitimo projekto svarstymas stabdo Lietuvos turto vertintojų atestavimo sistemos akreditavimo pagal Europos Sąjungos ir TEGOVA (Europos turto vertintojų asociacijos grupės) reikalavimus įgyvendinimą. Sustabdytas vyresniojo vertintojo ir eksperto kvalifikacijos suteikimas, nesprendžiami kiti Lietuvos vertintojų bendruomenei aktualūs klausimai.
Užsienio praktikai artimiausias įstatymo pakeitimo projekto variantas, įtvirtinantis Lietuvos vertintojų bendruomenės savivaldos modelį, įprastą ir pateisinamą daugelyje Europos šalių, ir pirmiausia Europos Sąjungos šalyse. Lietuvos turto vertintojų asociacija, būdama tarptautinių organizacijų narė nuo 1995 m. pajėgi vykdyti turto ir verslo vertintojų atestavimo ir veiklos priežiūros funkcijas ir užtikrinti aukštą turto ir verslo vertinimo paslaugų kokybę Lietuvoje.
Įvertinant tai, kad minėtu LR Vyriausybės nutarimu Nr. 244 patvirtinta 1996 m. „Turto vertinimo metodika“ seniai nebeatitinka Lietuvos turto ir verslo vertintojų pasiekto profesionalumo lygio, ji nebegali būti praktinės veiklos vadovu. Todėl, įsteigus 2002 m. Lietuvos Respublikos turtą ir verslą vertinančių įmonių asociaciją, šios asociacijos ir Lietuvos turto vertintojų asociacijos narių pastangomis parengti Nacionaliniai turto ir verslo vertinimo standartai.
