Vertinant verslą rinkos (palyginimo) požiūriu svarbiausias rodiklis yra verslo uždirbamas pelnas. Taikant šį metodą, verslo vertė gali būti nustatoma lyginant vertinamą įmonę su analogiškų įmonių pardavimo kainomis, kaip palyginamus dydžius imant standartinius finansinius rodiklius, kaip antai: pelną, pajamas, pinigų srautus, buhalterinę vertę ir kitus. Analogiško verslo sandoriams palyginti turi būti atitinkamas pagrindas. Lyginami verslai turi priklausyti tai pačiai šakai, ar į tuos pačius ekonominius pokyčius reaguojančiai šakai. Prie veiksnių, kurie turi būti apsvarstyti nustatant priimtiną lyginimo pagrindą, yra priskiriama:
verslo panašumas kokybinių ir kiekybinių charakteristikų atžvilgiu; duomenų, kurie lyginami su analogišku verslu (verslais), kiekis ir palyginimo galimybė; ar analogiško verslo (verslų) kaina atspindi komercinius sandorius; ar atlikta pakankamai kruopšti, patikima ir nešališka analogiškų verslų paieška.Verslo vertė yra paprasčiausia įmonės pelno ar kito finansinio rodiklio ir kokio nors multiplikatoriaus sandauga. Paprasčiausiu atveju šis metodas atsižvelgia tik į dabartinių ar kitų metų rezultatus. Sudėtingesniu atveju, būsimi pinigų srautai gali būti diskontuojami pasirinkta diskonto norma. Verslo vertė nustatoma taip:
Verslo vertė = multiplikatorius ´ finansinis rodiklis (bazė)
Multiplikatorius skaičiuojamas kaip neseniai parduotos palyginamos įmonės kainos ir jos finansinio rodiklio santykis, o finansinė bazė yra vertinamos įmonės atitinkamas finansinis rodiklis. Metodą taikantis vertintojas turi būti aukštos kvalifikacijos, kadangi reikia atlikti sudėtingus koregavimus įmonėms palyginti. Be to, vertintojas turi nustatyti prioritetinius lyginimo kriterijus, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, tikslus, informaciją.
Taikant palyginimo požiūrį nuosavo kapitalo rinkos vertė nustatoma remiantis vertės multiplikatoriais. Vertės multiplikatorius – tai koeficientas, rodantis analogiškos įmonės rinkos kainos ir finansinės bazės santykį. Finansinė bazė apibūdina įmonės veiklos rezultatus: pelną, pinigų srautus, dividendus, pajamas ir kitus. Skaičiuojant multiplikatorių reikia turėti visų įmonių analogų, akcijų vertes ir finansinę bazę nustatytu periodu arba vertinimo metu.
Akcijos kaina imama vertinimo atlikimo dieną arba maksimalios ir minimalios kainos per paskutinį mėnesį vidurkis. Finansinė bazė skaičiuojama per paskutinį atskaitomybės laikotarpį arba per paskutinius dvylika mėnesių, arba kaip kelių metų vidurkis.
Vertinant naudojami du multiplikatorių tipai:
1. Intervaliniai: kaina/pelnas; kaina/pinigų srautai; kaina/dividendai; kaina/įplaukos.
2. Momentiniai: kaina/aktyvų balansinė vertė; kaina/grynoji aktyvų vertė.
Palyginimo požiūrio ypatybė pirmiausia yra rinkos vertės orientacija į panašių įmonių pirkimo-pardavimo kainas, ir antra, orientacija į faktinius vertinamos įmonės finansinius rezultatus. Ypatingas dėmesys skiriamas šioms problemoms:
teorinis metodo pagrįstumas, jo taikymo tinkamumas; lyginamų įmonių atrankos kriterijai; pagrindinių vertės multiplikatorių charakteristikos ir taikymo specifika; galutinės vertės formavimas ir koregavimas.Verslo vertinimas palyginimo požiūriu reiškia, kad nuosavybės vertę nulemia tikėtina pardavimo kaina pakankamai susiformavusioje finansų rinkoje. Kitaip tariant, labiausiai tikėtina įmonės vertė bus realiai užfiksuota analogiškos įmonės pardavimo kaina. Išskiriami keli šio metodo teoriniai pagrindai, parodantys jo objektyvumą ir pritaikomumą.
Visų pirma, vertintojas kaip orientyrą naudoja realių sandorių kainas analogiškoms įmonėms. Esant susiformavusioms finansų rinkoms, įmonės arba jos akcijos pardavimo kaina tiksliausia rodo aibę veiksnių, formuojančių nuosavo kapitalo vertę: panašaus verslo paklausos ir pasiūlos santykis, rizikos lygis, šakos perspektyvos, įmonės ypatybės ir kiti.
Antra, palyginimo požiūris remiasi alternatyvių investicijų principu. Investuodamas į akcijas, investuotojas pirmiausiai perka būsimas pajamas. Galimybės, technologinės ir kitos įmonės ypatybės investuotoją domina tik pelno gavimo perspektyvų požiūriu. Siekis maksimizuoti pelną iš investicijų, esant adekvačiai rizikai ir laisvam kapitalo judėjimui, lemia panašių įmonių rinkos kainų išsilyginimą.
Trečia, įmonės kaina atspindi jos gamybines ir finansines galimybes, padėtį rinkoje, perspektyvas. Vadinasi, analogiškose įmonėse turėtų sutapti santykiai tarp kainos ir pagrindinių finansinių parametrų: pelnas, dividendai, pardavimai, nuosavo kapitalo balansinė vertė, kurie nulemia galutinę investuotojo gaunamą naudą, santykis.
Priklausomai nuo analizės tikslo, objekto, sąlygų, naudojami trys šio požiūrio metodai:
Kompanijos analogo, arba kapitalo rinkos, metodas remiasi atviros vertybinių popierių rinkos formuojamomis kainomis. Lyginimo pagrindas yra akcinių bendrovių vienos akcijos kaina, todėl šis metodas naudojamas daugiausiai vertinti nekontrolinį akcijų paketą. Sandorių arba pardavimų metodas yra orientuotas į visų įmonių arba jų kontrolinių akcijų paketų įsigijimo kainas. Šakinių koeficientų arba santykių metodas naudoja rekomenduojamus kainos ir pagrindinių finansinių rodiklių santykius. Šie multiplikatoriai apskaičiuojami ilgų statistinių stebėjimų metu. Tačiau šakinių koeficientų metodas Lietuvoje dar nėra paplitęs, kadangi nėra pakankamai informacijos apie ilgalaikius stebėjimus.Rinkos požiūris remiasi dviejų tipų informacijos naudojimu: rinkos ir finansinės. Rinkos informacija – faktiniai duomenys apie analogiškų įmonių akcijų pirkimą-pardavimą. Informacijos kokybė ir prieinamumas priklauso nuo vertybinių popierių rinkos išsivystymo. Finansinę informaciją atspindi finansinė atskaitomybė, taip pat papildomi duomenys, leidžiantys nustatyti įmonių palyginamumą, reikalingą koregavimą.
Rinkos požiūris taipogi naudoja visus tradicinius finansinės analizės metodus. Vertintojas skaičiuoja vienodus koeficientus, analizuoja balansus, pelno (nuostolio) ataskaitas, papildomą informaciją. Finansinė analizė yra svarbiausia priemonė įvertinti įmonių palyginamumą, kadangi jos pagalba galima nustatyti vertinamos įmonės reikalingumą analogiškų įmonių sąraše. Ji leidžia nustatyti vertintojo pasitikėjimo konkrečiu multiplikatoriumi laipsnį, nuo kurio labai priklauso reikalingų koregavimų atlikimas.
Paprastai kaupiama penkerių metų vertinamos įmonės retrospektyvinė informacija, renkama ir analogiškų įmonių finansinė informacija. Atliekamas visų atrinktų analogų finansinės atskaitomybės koregavimas, todėl palyginimo metodas yra darbo imlus ir brangus. Be to, detali analizė gali duoti neigiamą rezultatą, jei vertintojas prieina išvadą, kad šio metodo taikyti negalima, nes nėra pakankamo palyginamumo.
Verslo rinkos vertės nustatymas lyginamuoju metodu susideda iš kelių etapų: multiplikatoriaus dydžio parinkimo, tarpinių rezultatų pasvėrimo, galutinio koregavimo. Multiplikatoriaus dydžio parinkimas yra sudėtingiausias etapas, reikia kruopštaus pagrindimo. Kadangi identiškų įmonių nėra, multiplikatoriaus reikšmių diapazonas palyginamose įmonėse gali būti gana platus. Analitikas turėtų atmesti žemiausias bei aukščiausias reikšmes ir apskaičiuoti vidutinį multiplikatoriaus dydį. Toliau atliekama finansinė analizė, skaičiuojant koeficientus, labiausiai susijusius su multiplikatoriumi. Pagal finansinio koeficiento rezultatą nustatoma vertinamos kompanijos padėtis bendrame sąraše.
Palyginimo požiūris suteikia galimybę naudoti maksimalų kiekį multiplikatorių ir apskaičiuoti tiek pat verslo vertės variantų. Tinkamiausias galutinės vertės nustatymas yra svorių naudojimas – vertintojas suteikia kiekvienam multiplikatoriui svorį, priklausomai nuo konkrečių sąlygų, vertinimo tikslų ir objekto, informacijos patikimumo. Pagal aritmetinį svertinį vidurkį randamas rezultatinis dydis, jis koreguojamas toliau. Vertintojas turi išskirti skirtumus ir jų pašalinimo būdus, nustatant galutinę vertę. Rezultato tikslinimas gali būti atliekamas pagal įvairius veiksnius, tačiau tipiniai yra šie:
portfelinių investicijų atveju suteikiama nuolaida, jei diversifikacija nepatraukli. atsižvelgiama į aktyvų, kurie nedalyvauja gamybos procese, egzistavimą. atimamos reikalingos investicijos į apyvartinį kapitalą ir kapitalinius įdėjimus. galima nuolaida dėl nepakankamo vertinamos nuosavybės likvidumo. pridedama premija už suteikiamą kontrolę, jeigu investuotojo perkama dalis nesudaro kontrolinio paketo, tačiau jam perleidžiamos valdytojo teisės.Pagrindinis palyginimo požiūrio pranašumas – orientuojamasi į faktines analogų kainas, kurias nulemia rinka, o vertintojas tik atlieka koregavimą, kad būtų galima sulyginti įmones.
Toliau pateikiami vertinimo lyginamaisiais rodikliais metodų variantai nustato konkrečios analizuojamos įmonės vertę pagal analogiją su kaina, sumokėta rinkoje už panašia veikla užsiimančias įmones. Kai įmonės yra viešai kotiruojamos vertybinių popierių biržose, šie rodikliai paprastai yra pateikiami kartu su kita esmine finansine informacija. Tačiau jų taikymą riboja duomenų apie tikrai palygintiną įmonių grupę egzistavimas bei palyginimo paklaidos, atsirandančios dėl fundamentalių įmonių skirtumų, įmonių ateities perspektyvų, finansinės informacijos kokybės, skirtingų mokesčių ir apskaitos taisyklių įvairiose šalyse bei įmonių kapitalo struktūros.
Kainos / pardavimų santykio lyginamasis rodiklis (P/S – price to sales)P/S rodiklis apskaičiuojamas padalijant įmonės vertę rinkoje iš įmonės pardavimų apimčių. Šio metodo taikymo tikslingumą riboja skirtingi vertinamų įmonių pelningumai bei įmonių perspektyvos.
Kainos/grynojo pelno santykio lyginamasis rodiklis (P/E – price to earnings)P/E santykis apskaičiuojamas padalinant įmonės akcinio kapitalo rinkos vertę iš grynojo pelno, arba vienos akcijos kainą iš vienos akcijos pelno. Tai vienas iš labiausiai paplitusių metodų įvertinti akcijų kainą biržose, tačiau lyginant skirtingas įmones, atsiranda paklaidų dėl tų įmonių kapitalo struktūros ir palūkanų teikiamo mokestinio „stogo“, o vertinant skirtingų šalių įmones atsiranda papildomos reikšmingos paklaidos dėl skirtingų apskaitos metodų.
Kainos / buhalterinės vertės lyginamasis rodiklis (P/B – price to book)P/B rodiklis skaičiuojamas padalijant įmonės akcinio kapitalo rinkose vertę iš nuosavo kapitalo buhalterinės vertės. P/B rodiklis gali būti taikomas vertinant nuostolingas įmones.
Verslo vertės rinkoje / pardavimų santykio lyginamasis rodiklis (EV/S – price to sales)EV/S rodiklis skaičiuojamas padalijant verslo vertę rinkoje iš įmonės pardavimų apimčių. Šio metodo taikymo tikslingumą riboja skirtingi vertinamų įmonių pelningumai.
Verslo vertės rinkoje / pelno iki palūkanų ir mokesčių santykio lyginamasis rodiklis (EV/EBIT – price to earnings before interest and taxes)EV/EBIT santykis skaičiuojamas tokiu pačiu principu, kaip ir P/E, tik vietoj akcinio kapitalo rinkos vertės naudojama verslo vertė rinkoje, o vietoj grynojo pelno naudojamas pelnas iki palūkanų ir pelno mokesčių mokėjimo. Šio metodo taikymas paprastai suteikia labiau palygintiną informaciją, nes eliminuojami skirtumai tarp palyginimui naudojamų įmonių mokesčių tarifų taikomų apskaitos metodų ir kapitalo struktūros.
Verslo vertės rinkoje / pelno iki palūkanų ir mokesčių santykio lyginamasis rodiklis (EV/EBITDA – enterprise value to earnings before interest, taxes and depreciation)EV/EBITDA santykis apskaičiuojamas tokiu pačiu principu, kaip ir P/E, tik vietoj akcinio kapitalo rinkos vertės naudojama verslo vertė rinkoje, o vietoj grynojo pelno naudojamas pelnas iki nusidėvėjimo, palūkanų ir pelno mokesčių mokėjimo. Šio metodo taikymas paprastai suteikia labiau palygintiną informaciją, nes eliminuojami skirtumai tarp palyginimui naudojamų įmonių taikomų nusidėvėjimo metodų, kapitalo struktūros ir mokesčių tarifų bei jų apskaitos metodų.
Palyginimo metodo taikymo galimybė priklauso nuo aktyvios finansų rinkos, finansinės informacijos prieinamumo. Atitinkamų duomenų banko formavimas palengvina vertintojo darbą, nes palyginimo metodas yra pakankamai darbo imlus. Gauti rezultatai yra pakankamai objektyvūs, priklausomai nuo pasirinktų analogų, todėl vertinimo paslaugų plitimas nulems palyginimo požiūrio platesnį taikymą ateityje.
Be pranašumų metodas turi ir esminių trūkumų, ribojančių jo taikymą. Pirmiausia, palyginimo požiūris remiasi retrospektyvia informacija ir atspindi faktinius buvusius įmonės gamybinės ir finansinės veiklos rezultatus. Vadinasi, ignoruojama įmonės raidos perspektyva, o ji daugiausia ir nulemia verslo vertę, nes, minėta, investuotojas perka ne gamybinius aktyvus, o teisę gauti būsimas pajamas ir pelną.
Antra, metodas tinkamas tik esant pakankamai informacijos ne tik apie vertinamą, tačiau ir apie daugelį analogiškų įmonių. Gauti papildomų duomenų apie lyginamas įmones yra sudėtinga. Be to, skirtinga įmonių aktyvų, amortizacijos apskaitos sistema neleidžia tiesiogiai palyginti jų rezultatų, todėl reikia perskaičiuoti finansinę atskaitomybę pagal vienodą sistemą. Šiuo atveju nėra itin svarbu, kuri apskaitos sistema, ar vertinamos ar palyginamos įmonės, yra pasirenkama, svarbu, kad rezultatus būtų įmanoma palyginami.
Objektyviai taikyti palyginimo metodą mūsų šalyje dar sudėtinga. Atvira finansų rinka egzistuoja palyginti trumpą laiką, o nedidelė sudaromų sandorių apimtis lemia, kad tik po kelių ar keliolikos metų bus sukaupta išsami duomenų apie parduotas įmones ar jų pavienes akcijas bei šių įmonių rezultatus bazė. Tik turint tokių duomenų bus galima tiksliai ir nešališkai spręsti apie vieno ar kito multiplikatoriaus reikšmę.
