Kadangi įvairių valstybių teisinės sistemos nėra identiškos, vertintojų profesinė atsakomybė traktuojama skirtingai ir jos ribos įstatymiškai apibrėžiamos nevienodu mastu. Daugelyje šalių pagrindines veiklos normas, taisykles ir principus nustato vertintojų profesinės organizacijos, kurios rengia vertintojų profesinės etikos kodeksus, bei kitos priežiūros institucijos. Teismo procesai dėl netinkamai atliktos profesinės pareigos (jeigu šalyje nėra atskirų teisės aktų, kurie būtų skirti konkrečiai vertinimo veiklai) remiasi bendromis nacionalinėmis teisės normomis, bendrais civilinės atsakomybės reglamentais, civiliniais kodeksais.Sakykime, Prancūzijos Statutas nenumato teisinės vertintojų atsakomybės reglamento, išskyrus tam tikras specifines vertinimo sritis, pavyzdžiui: žemės ūkio objektų vertinimą. Palyginti su vertintojų teisine atsakomybe, egzistuojančia Jungtinėje Karalystėje, kur yra gana griežtos taisyklės ir juridinėje ir profesinių organizacijų plotmėje (Karališkajam atestuotų matininkų institutui (RICS) suteikti labai dideli įgaliojimai narių atžvilgiu), Prancūzijos situaciją galima būtų pavadinti išties neeiline.
Aišku, kad tam tikros atsakomybės normos Prancūzijoje visgi yra. Prancūzų vertintojų atsakomybės ribas nustato bendrosios civilinės atsakomybės taisyklės. Nors prancūzų vertintojų profesijos nereglamentuoja joks atskiras teisės aktas, tačiau tam tikrą atsakomybės laipsnį diktuoja kliento poreikiai.
Tuo tarpu Ispanijoje veikia atskiras 1997 m. paskelbtas Karališkasis dekretas reglamentuojantis vertintojų civilinę atsakomybę. Tačiau Dekretas taikomas tik tam tikroms vertinimo sritims: vertinant užstatą kaip paskolos pagrindą; nekilnojamojo turto investicinius fondus; techninių draudimo bendrovių atidėjimus; nepiniginio kapitalo investicijas į ribotos atsakomybės bendroves.
Unifikuojant turto ir verslo vertinimo sistemą, teisinės vertintojų atsakomybės klausimai nėra paliekami nuošalyje. Nors Europos turto vertintojų asociacijų grupės TEGoVA sukurti Europos vertinimo standartai nėra naudotini sprendžiant klausimus, kurie griežtai reglamentuoti nacionalinės teisės normomis, dauguma EVS (Europos vertinimo standartų) grindžiami tam tikromis visuotinai pripažintomis normomis ir procedūromis. Pagal Europos Sąjungos įstatymus turtas turi būti vertinamas laikantis nuoseklumo ir pripažintų principų. Vertinant turtą negali būti nusižengta teisės normoms. EVS pateikia pagrindines profesinės etikos kodekso gaires. Dokumentacijos turinio bei formos, konfidencialumo ir darbo drausmės reikalavimai aptariami kai kuriuose standartuose ir jų papildymuose. Įtvirtinta nuostata, kad prieš bet kokį nuokrypį nuo EVS gali būti imtasi komercinių ir teisinių sankcijų, o Europos vertinimo standartų laikymasis gali būti gynybos teismo procese argumentas. Standartų laikymasis traktuojamas kaip prima facie faktas (kontrargumentas) prieš bet kokį kaltinimą aplaidumu. Europos turto vertinimo standartuose yra pažymima, kad, siekiant užtikrinti pasaulinį turto vertinimo supratimą ir pažangiausią darbo metodiką, visais atvejais, kai neprieštaraujama Europos Sąjungos įstatymams ir teisinei praktikai, turėtų būti naudojami ir propaguojami Tarptautinio turto vertinimo standartų komiteto (IVSC) patvirtinti Tarptautiniai turto vertinimo standartai. Taigi, Tarptautinio vertinimo standartų komiteto (IVSC) leidžiami turto vertinimo standartai taip pat turi juridinę galią Europos Sąjungoje.
Pasitaiko atvejų, kurių standartai nereglamentuoja, bei atvejų, kai dėl tam tikrų priežasčių nuo jų nukrypstama. Tokie nuokrypiai formaliai turi būti aptarti vertinimo ataskaitoje ir kituose vertinimo dokumentuose.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse atsakomybė už atlikto vertinimo teisingumą ir jo atlikimo terminus užsakovui tenka turtą vertinančiai įmonei, kuri ir atlygina užsakovui žalą, patirtą dėl netinkamai atlikto vertinimo. Turtą vertinanti įmonė turi atgręžtinio reikalavimo teisę kaltiems darbuotojams, kurie privalo atlyginti įmonei žalą darbo įstatymų nustatytu dydžiu ir tvarka. Tai reiškia, kad asmuo, turintis vieno iš keturių lygių vertintojo kvalifikaciją, be įmonės negali atlikti vertinimų ir tuo pačiu pats moka už padarytas klaidas. Tai gal ir būtų visai teisinga, jeigu įstatyme nebūtų numatytas privalomas turtą vertinančių įmonių civilinės atsakomybės draudimas. Visų pirma, bendrieji civilinės atsakomybės draudimo principai numato , kad apsidraudusiojo žalą draudiminio įvykio atveju atlygina draudimo įstaiga, su kuria sudaryta draudimo sutartis, o atgręžtinio reikalavimo teisė, jeigu ji numatyta sutartyje, priklauso ne apsidraudusiajam, o draudikui. Antra, vadovautis Vakarų pasaulio patirtimi, profesinės/civilinės atsakomybės draudimu reikėtų drausti ne pačią įmonę, o jos vadovus ir specialistus. Įmonė turėtų drausti ne savo veiklą, o darbuotojus. Susidaro įspūdis, kad dėl netinkamai atlikto vertinimo turtą vertinanti įmonė tik išlošia, gaudama ir draudimo išmoką, ir sumą, išieškotą iš kaltų darbuotojų.
