Turto vertinimo šaknys gana senos. Turto vertintojo profesijos atsiradimas išsivysčiusiose šalyse siejamas su
30-aisiais metais. Iki 1980-ųjų metų vertinimas kaip profesija vystėsi daugelyje didelių ir mažų valstybių, tačiau nebuvo atsižvelgiama į tarptautinį pobūdį. Atskirose šalyse vertintojo profesijos atsiradimo raida skirtinga. Kiekvienoje šalyje buvo parengti savi kriterijai ir reikalavimai turto vertintojui, nacionaliniai profesinės veiklos standartai ar taisyklės, profesinės etikos kodeksai ar turto vertintojo elgesio normos. Tačiau visose šalyse buvo ir yra bendri reikalavimai turto vertintojams:
reikiamos žinios;
patirtis;
nuolatinis profesinis tobulėjimas ir dalyvavimas formuojant rinkos duomenų bazę;
asmeninės vertybės (sąžiningumas, gera reputacija ir kt.);
objektyvumas ir nepriklausomumas;
pasirengimas atlikti darbą pagal kontrakto sąlygas;
aktyvi veikla turto vertintojų profesinėse organizacijose.
Praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, vykstant tolesnei turto vertinimo plėtrai, tapo akivaizdu, kad tarptautinė finansinių santykių raida ir rinkos globalizavimas pasiekė tokį lygį, jog įvesti tarptautinius vertinimo standartus tapo neišvengiama būtinybe. Vienu metu vykstantys verslo ir ekonomikos pasikeitimai tiek kai kuriose atskirose valstybėse, tiek ir kintami jų santykiai privertė vis dažniau pripažinti, koks svarbus yra profesionalus turto vertinimas rinkos sąlygomis.
Turto vertintojo profesijos atsiradimas Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, neatsiejamas nuo politinio ir ekonominio gyvenimo realijų. Privataus sektoriaus ir rinkos santykių plėtra ne tik sukūrė turto vertinimo paslaugos paklausą, bet ir vertinimo paslaugų pasiūlą skatino privataus ir užsienio kapitalo įmonės ir jose dirbantys specialistai. Jų dėka buvo atsisakoma administracinių-komandinių ekonominių reliktų ir perimama Vakarų šalių turto vertinimo patirtis.
Lietuvos turto vertintojų atestavimo sistemos kūrimo ir pertvarkymo principinis orientyras - užsienio šalių (pirmiausia Europos šalių) patyrimas bei tarptautinių ir europinių turto vertinimo standartų reikalavimai. Naujos profesijos atstovams pirmiausia reikėjo kelti kvalifikaciją, o tai buvo galima atlikti tik bendromis specialistų ir turtą vertinančių įmonių pastangomis. Šias pastangas vienijančia institucija tapo, minėta, Lietuvos turto vertintojų asociacija (LTVA). 1994-1995 metais LTVA ėmėsi įgyvendinti tai, ką ilgametę turto vertinimo praktiką turinčiose užsienio šalyse daro universitetai, rengiantys profesionalius turto vertintojus ir profesinės asociacijos, organizuojančios specialistų tęstinį profesinį mokymą, kitaip tariant, rengti kvalifikuotus turto vertintojus. Tuo metu tiesiog nebuvo kitos alternatyvos. Pagrindinė sritis, kur vertintojai galėjo tobulėti, buvo praktinė turto ir verslo vertinimo veikla bei LTVA ir kitų institucijų organizuojami seminarai. Toks mokymas padėjo parengti pirmuosius Lietuvos turto (nekilnojamojo, kilnojamojo ir verslo) vertintojus, jie pradėti atestuoti 1996 metų birželio mėnesį. Vertintojai įgijo laikinus kvalifikacinius pažymėjimus.
Turto vertintojų atestavimo pradžioje ėmė aiškėti, jog kvalifikaciniai reikalavimai nustatyti nepakankami orientuojantis į tarptautinių standartų reikalavimus ir ši atestavimo sistema negali garantuoti deramos turto vertintojų atrankos. Tolesnė turto vertinimo rinkos plėtra šias abejones sustiprino ir patvirtino.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1157 „Dėl turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos“ bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu įteisinta keturių lygių turto vertintojų kvalifikacijos sistema (apie ją – paskaitoje toliau).
30-aisiais metais. Iki 1980-ųjų metų vertinimas kaip profesija vystėsi daugelyje didelių ir mažų valstybių, tačiau nebuvo atsižvelgiama į tarptautinį pobūdį. Atskirose šalyse vertintojo profesijos atsiradimo raida skirtinga. Kiekvienoje šalyje buvo parengti savi kriterijai ir reikalavimai turto vertintojui, nacionaliniai profesinės veiklos standartai ar taisyklės, profesinės etikos kodeksai ar turto vertintojo elgesio normos. Tačiau visose šalyse buvo ir yra bendri reikalavimai turto vertintojams: reikiamos žinios; patirtis; nuolatinis profesinis tobulėjimas ir dalyvavimas formuojant rinkos duomenų bazę; asmeninės vertybės (sąžiningumas, gera reputacija ir kt.); objektyvumas ir nepriklausomumas; pasirengimas atlikti darbą pagal kontrakto sąlygas; aktyvi veikla turto vertintojų profesinėse organizacijose.Praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, vykstant tolesnei turto vertinimo plėtrai, tapo akivaizdu, kad tarptautinė finansinių santykių raida ir rinkos globalizavimas pasiekė tokį lygį, jog įvesti tarptautinius vertinimo standartus tapo neišvengiama būtinybe. Vienu metu vykstantys verslo ir ekonomikos pasikeitimai tiek kai kuriose atskirose valstybėse, tiek ir kintami jų santykiai privertė vis dažniau pripažinti, koks svarbus yra profesionalus turto vertinimas rinkos sąlygomis.
Turto vertintojo profesijos atsiradimas Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, neatsiejamas nuo politinio ir ekonominio gyvenimo realijų. Privataus sektoriaus ir rinkos santykių plėtra ne tik sukūrė turto vertinimo paslaugos paklausą, bet ir vertinimo paslaugų pasiūlą skatino privataus ir užsienio kapitalo įmonės ir jose dirbantys specialistai. Jų dėka buvo atsisakoma administracinių-komandinių ekonominių reliktų ir perimama Vakarų šalių turto vertinimo patirtis.
Lietuvos turto vertintojų atestavimo sistemos kūrimo ir pertvarkymo principinis orientyras - užsienio šalių (pirmiausia Europos šalių) patyrimas bei tarptautinių ir europinių turto vertinimo standartų reikalavimai. Naujos profesijos atstovams pirmiausia reikėjo kelti kvalifikaciją, o tai buvo galima atlikti tik bendromis specialistų ir turtą vertinančių įmonių pastangomis. Šias pastangas vienijančia institucija tapo, minėta, Lietuvos turto vertintojų asociacija (LTVA). 1994-1995 metais LTVA ėmėsi įgyvendinti tai, ką ilgametę turto vertinimo praktiką turinčiose užsienio šalyse daro universitetai, rengiantys profesionalius turto vertintojus ir profesinės asociacijos, organizuojančios specialistų tęstinį profesinį mokymą, kitaip tariant, rengti kvalifikuotus turto vertintojus. Tuo metu tiesiog nebuvo kitos alternatyvos. Pagrindinė sritis, kur vertintojai galėjo tobulėti, buvo praktinė turto ir verslo vertinimo veikla bei LTVA ir kitų institucijų organizuojami seminarai. Toks mokymas padėjo parengti pirmuosius Lietuvos turto (nekilnojamojo, kilnojamojo ir verslo) vertintojus, jie pradėti atestuoti 1996 metų birželio mėnesį. Vertintojai įgijo laikinus kvalifikacinius pažymėjimus.
Turto vertintojų atestavimo pradžioje ėmė aiškėti, jog kvalifikaciniai reikalavimai nustatyti nepakankami orientuojantis į tarptautinių standartų reikalavimus ir ši atestavimo sistema negali garantuoti deramos turto vertintojų atrankos. Tolesnė turto vertinimo rinkos plėtra šias abejones sustiprino ir patvirtino.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1157 „Dėl turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos“ bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu įteisinta keturių lygių turto vertintojų kvalifikacijos sistema (apie ją – paskaitoje toliau).
