Nacionalinės Lietuvos turto rinkos atsiradimas ir plėtojimas tapo vienu iš veiksnių, reikalaujančių profesionalaus, rinkos principais pagrįsto turto vertinimo. Taikyti turto vertinimo sistemą, kurios pagrindą sudaro užsienio šalių įgytos patirties bei tarptautinių ir europinių vertinimo standartų panaudojimas, pirmiausiai reikia aiškaus tiriamos srities supratimo. Teorinis požiūris į vertinimo sistemą apima atskiras šios sistemos sudedamąsias dalis ir jų charakteristiką. Pagrindinių turto vertinimo sistemos elementų išskyrimas padeda išsamiai ir aiškiai apibrėžti šios sistemos sąvoką, jos struktūrą ir sudedamųjų dalių sąveikos formas.Turto vertinimo sistema - kas tai yra? Kas sudaro jos struktūrą, kokie elementai užima svarbiausią vietą kuriant, diegiant bei tobulinant vertinimo procedūras? Ieškant atsakymo, geriausia pasinaudoti bet kurio dinaminio proceso aprašomosiomis charakteristikomis, iš kurių pagrindinės būtų: objektas, subjektas bei vykdymo priemonės. Panaudojant šiuos tris elementus, turto vertinimo sistemą galima apibrėžti kaip turto (į turto sąvoką įeina ir verslo), turto vertinimo specialistų ir turto vertinimo procedūrų sąveiką (žr. 1 pav.).
1 pav. Turto vertinimo sistema.
Detalesnei sistemos sampratai reikia pateikti kiekvieno sistemos struktūrinio elemento identifikavimą bei jų ryšio su kitais sistemos elementais formos charakteristiką
Turtas. Minėta pirmoje paskaitoje - turtas yra ekonominio potencialo sistemos dalis. Jo dėka yra sukuriamos pajamos ir keliama visuomenės gerovė, užtikrinamas pagrindas sparčiai besiplečiančių ekonominių santykių įvairovei ir jų apimčiai didinti. Išsivysčiusiose šalyse į turto sąvoką įeina ne tik namas, automobilis ar indėlis banke. Verslas bendrąja prasme taip pat yra turtas, priklausantis šio verslo savininkams. Aktyviai funkcionuojant turto rinkai, turtas tampa kapitalu, kuris kuria darbo vietas, skatina inovacijų diegimą, naujų technologijų įgyvendinimą, gaminių kūrimą bei paslaugų teikimą.
Turto prigimtis ir jo naudojimo paskirtis yra labai plačiai traktuojami, tačiau vieną ryškų bruožą pripažįsta visi, jog turtas - tai ekonominės plėtros pagrindas, kurio apimtys nusako plėtros proceso dinamiškumą ir naudingumą. Turto vertinimo sistema nėra išimtis. Turtas šiuo atveju suprantamas kaip sistemos pradas, sąlygojantis vertinimo poreikio atsiradimą. Esant turto kyla jo vertės nustatymo poreikis, kuris užtikrina visų sandorio dalyvių suinteresuotumą ,teisinga verte apsaugo jų interesus. Antroje paskaitoje detaliai apžvelgta turto rinkų esmė bei teisių formos padeda nustatyti turto ir turto vertinimo ryšį ir suprasti vertintojo vaidmenį šiame procese.
Vertintojas. Tai – turto ir verslo vertinimo sistemos pagrindas, kuris užtikrina sistemos veikimą su sąlyga, kad šalyje veikia laisvosios rinkos principai. Jis, kaip ir turtas, yra pagrindinė turto vertinimo sistemos atsiradimo prielaida. Vertintojų profesionalumas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, užtikrinančių ūkio finansinį ir ekonominį stabilumą. Pasinaudodamas savo žiniomis ir praktine patirtimi, vertintojas nustato turto vertę, grindžiamą rinkos ekonomikos logika ir dėsniais.
Remiantis atliktu turto vertinimu yra daromos išvados apie kreditavimą, įkeičiant turtą, turto draudimą, investavimą į materialųjį ar finansinį turtą, jo apmokestinimą, įmonių turto atvaizdavimą jų sudaromose finansinėse ataskaitose. Todėl labai svarbu, kad turto vertinimas būtų atliktas vadovaujantis nepriklausomos turto vertintojo nuomonės suformavimo, pateikimo ir pagrindimo procedūra.
Turto vertintojo įtaka šalies ekonomikai bei atskiroms turto vertinimo sistemos sritims apsprendžia vertinimo specialistų rengimo ir jų veiklos priežiūros svarbą turto vertinimo sistemoje. Iš dalies tai lemia, kad šioje srityje sprendžiami klausimai paliečia ir likusias turto vertinimo sistemos dalis. Apibrėžiant vertintojų kompetencijos ribas ir normatyvinius reikalavimus jų veiklai, kartu yra apibrėžiamas vertinimo procedūros objektas - turtas, jo formos, rūšys bei struktūra. Nagrinėjant vertintojų profesinio ugdymo problemas, kartu sprendžiami turto ir vertinimo metodų trūkumai. Todėl žvelgiant išsamiau į vertintoją ne kaip į pavienį asmenį, o kaip į visą jo rengimo, tolesnio mokymo ir veiklos priežiūros procesą, būtina formuoti pilną ugdymo sistemą, užtikrinančią kompetentingų specialistų parengimą bei jų veiklos priežiūros ir atstovavimo funkcijų vykdymą (apie vertintojų rengimą – kitoje paskaitoje)-.
Vertinimas - sistemą apibūdina kaip funkcinį elementą. Jo reikšmingumą sistemoje lemia naudojamų vertinimo procedūrų spektras, numatantis turto vertės bei metodų parinkimą ir jų tikslingą panaudojimą (apie tai bus dėstoma kitose paskaitose).
Turto vertinimas - tai nešališkas turto vertės nustatymas, taikant Lietuvos respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodytus turto vertės nustatymo metodus ir apimantis vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje. Pateiktame apibrėžime vertinimas apibūdinamas kaip grandinės dalis, suteikianti galimybę vertintojams nustatyti objekto vertę, o turtui oficialiai įgyti vertę rinkoje.
Į turto vertinimą žvelgiama daugiau metodologiniu aspektu, nes už patį turto vertinimo procesą, apimantį užsakymo priėmimą, sutarties sudarymą, objekto apžiūrą, duomenų analizę, metodo parinkimą bei išvadų ir ataskaitos parengimą yra tiesiogiai atsakingas vertintojas, nuo kurio ir priklauso turto nustatytos vertės objektyvumas. Todėl siekiant efektyvaus ir struktūrinio turto vertinimo sistemos funkcionavimo, turto vertinimą reikėtų suprasti kaip ištisą procesą, išskiriant pagrindinius jį aprašančius skyrius. Procedūrinis turto vertinimo proceso bruožas numato būtinybę didesnį dėmesį skirti vertinimo procesui tobulinti, įgyvendinant tarptautiniu mastu priimtas normas.
